Rugpjūčio 27-ąją Diuseldorfe (Vokietija) prasideda keturias dienas truksiantis vienas didžiausių pasaulyje šokio renginių – tarptautinė šokio mugė „Internationale Tanzmesse NRW“. Šiemet mugėje kaip niekad daug lietuviškų akcentų: savo stendą įkurs Lietuvos šokio informacijos centras, mugės pristatymo veidu buvo pasirinkta lietuvė šokėja ir choreografė Ugnė Dievaitytė, žinomiausias Lietuvos teatro ir šokio fotografas Dmitrijus Matvejevas bus oficialus mugės fotografas, o spektaklių programoje rugpjūčio 29-ąją bus parodyta jaunojo choreografo M.Rimeikio miniatiūra „Belaukiant Godo“. Kaip sakė pats choreografas, jam tai įvertinimas ir ženklas, kad eina tinkamu keliu.
Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriam jau atidavė penkiolika metų, baleto solistas ir choreografas M.Rimeikis vadina ne tik savo namais, bet ir didele savo gyvenimo dalimi. Tiesa, per prievartą baleto jam niekas nebruko, tačiau šis šokis taip pat nebuvo jo svajonė. Apie tai, kas nutiesė kelią baleto klasės link, svajones, pasirinkimus, pomėgius ir kūrybą kalbėjomės su M.Rimeikiu.
– Papasakokite apie savo vaikystę: kur užaugote, kokia buvo mėgstamiausia jūsų veikla, kada į jūsų gyvenimą pasibeldė šokis?
– Gyvenome su šeima Pilies gatvėje, pačiame miesto centre. Mano tėvai teatralai, nuo mažens vaikščiojau į spektaklius, vykdavau su jais į gastroles, dalyvaudavau repeticijose. Taigi vaikystėje meno netrūko. Tačiau tuo pat metu galėjau džiaugtis ir padaužiška vaikyste: lakstydavome su draugais po statybas - senamiestyje buvo daug atstatinėjamų pastatų, lipdavome ant jų stogų ir pan.
– Ar mokslai M.K.Čiurlionio menų mokykloje buvo paties noras, ar tėvų sprendimas?
– Tėvai ilgai ieškojo, kur mane pasukti: mokiausi groti ir gitara, ir birbyne. Lankiau dailę, beje, ji buvo labiausiai užkabinęs dalykas. Kartą su patėviu ėjome Kalnų parko link ir jis pamatė skelbimą, kad renkami vaikai į M.K.Čiurlionio mokyklą. Skelbimas buvo jau senas, bet kitais metais, kai buvau jau šeštokas, mane nuvedė į baleto klasę. Nieko apie jį nežinojau: nei kas tai yra, nei su kuo valgoma, bet labai patiko, nes pamaniau, kad čia nebus jokio bendrojo lavinimo, tik sportuoji, šoki ir viskas. (Juokiasi.)
Žinoma, greitai supratau, kad viskas ne taip. Iš pradžių žavėjo, kad tai fizinės treniruotės, kasdienis darbas, konkurencija tarp berniukų, nes nuolat varžaisi, kuriam geriau sekasi. Supratimas, kad tai yra menas, saviraiškos būdas, atėjo daug vėliau – devintoje dešimtoje klasėje. Taigi taip, tai buvo tėvų sprendimas. Aš baleto nesirinkau, niekad nesvajojau, kad noriu šokti.
– Bet nuo tada jis tapo nuolatiniu jūsų palydovu. Alpinistai lipa į kalnus ir sako, kad jei juos iš jų kas nors atimtų, atimtų džiaugsmą gyventi. Kaip jūs kalbate apie šokį?
– Suvokimas apie šokį ir tai, ką tu veiki, keičiasi beveik kasmet. Dabar man atrodo, kad tai yra būdas kurti ir per šokį kalbėti apie tai, kas tave jaudina. Jei iš manęs atimtų baletą, nežinau, ar būtų didelė tragedija. Bet jei atimtų galimybę kurti, reikšti savo pasaulėžiūrą, tada jau būtų blogai. O kalbant apskritai, jei netekčiau baleto, norėčiau grįžti prie dailės. Man piešimas irgi yra vienas iš būdų kurti.
– Ar šokis kada nors buvo tapęs rutina, nuoboduliu? Ar kada nors susimąstėte, kad galėjote tapti ir kuo nors kitu? O gal vaikystėje ir turėjote tokią svajonę?
– Taip, tai būna kiekvieną sezoną, nes jis labai intensyvus – per savaitę po keletą skirtingų spektaklių. Savaime aišku, kad kartais tai tampa rutina, norisi pailsėti. Kūnas pavargsta, galva pavargsta dar labiau. Bet tie momentai greitai praeina, užtenka poros laisvų dienų ir jau atrodo, kad kai ko trūksta.
Kai mokiausi M.K.Čiurlionio mokykloje, draugavau su muzikantais ir dailininkais. Buvo laikas, kai labai žavėjausi dirigento specialybe, pasvajodavau, kad ir pats norėčiau juo būti. Turėjau vieną artimą draugą dirigentą, jis man rodydavo įrašus, su dideliu malonumu ir azartu žiūrėdavau, kaip vienas žmogus sugeba valdyti orkestrą, kaip iš vieno žmogaus judesių randasi muzika.
– Kiek laiko iš jūsų atima repeticijos, kūrybinis procesas, pasiruošimas spektakliams? Jei sakysit, kad tai yra visas jūsų gyvenimas ir to net nebeskaičiuojate, tada paklausiu kitaip – ar turite laisvo laiko ir ką mėgstate veikti?
– Atostogas turiu tik vasarą. Laisvo laiko per sezoną mažai, o pomėgiai paprasti: pailsėti, pažvejoti, paskaityti, ką nors nauja pamatyti, susitikti su draugais, nueiti į teatrą. Bet kartais jau ir to teatro nebesinori, nes visą laiką tuo gyveni. Ekstremalių pomėgių neturiu. (Šypsosi.)
– Sukūrėte daug vaidmenų. Kuris jums pačiam svarbiausias, įsimintiniausias, labiausiai patikęs? Kodėl?
– Labai nemėgstu graduoti. Kad ir koks geras ar blogas būtų spektaklis, jei atlieki pagrindinį vaidmenį, absoliučiai turi susitapatinti su personažu, ne jį vaidinti, o juo būti. Ir taip jis automatiškai tau tampa svarbus. Visi vaidmenys man yra kaip gyvenimo etapai. Visi svarbūs ir tikrai neišskirčiau nė vieno. Tai mano gyvenimo ženklai.
– Buvote išrinktas Metų baleto viltimi, Metų baleto solistu. Kokia apdovanojimų reikšmė? Kalbu ne tik apie įvertinimą - kokios dar vadinamosios galios jie turi?
– Ne dėl jų tai darai. Kvailai skambėtų, jei sakyčiau: „Gavau apdovanojimą, tai dabar stengsiuosi.“ Bet tai yra paskata užlipus ant to laiptelio nenulipti atgal.
– Ko reikia, kad galėtumėte kurti, kur semiatės jėgų, energijos, naujų idėjų?
– Iš esmės esu tinginys, jeigu nereikėtų, tai ir nedaryčiau nieko. Bet kai žinai, kad yra tam tikras laikas, iki kada turi padaryti, tai tas spyris ir yra paskatinimas. Tada ir energijos atsiranda, ir minčių. Gerai, kai turiu šiokius tokius rėmus, tada galiu dirbti daug, intensyviai, nepavargstu.
Minčių ieškai savyje, dar neteko eiti prie upės ir laukti pasirodysiančios mūzos. Tikiu, kad nutinka ir taip.
- Lietuvos operos ir baleto teatre šokate jau penkiolika metų.
– Deja, taip. Jau saulelė vakarop kaip šokėjui. (Juokiasi.)
– O kada ta saulelė išties nusileidžia?
– Oficialiai yra aštuoniolika sezonų. Aštuoniolika ar dvidešimt, kaip jau kieno kūnas leidžia ir kiek esi pasiruošęs keisti savo gyvenimą. Baletui atsiduodi nuo dešimties vienuolikos metų iki beveik keturiasdešimties. Paskui vykstantis lūžis yra išties didelis. Nuo šešiolikto septyniolikto sezono pradedi tam ruoštis. Ne visi pajėgia tai padaryti. Todėl baleto pasaulyje yra nutikusi ne viena dramatiška istorija.
– Tai dar liko laiko pasiruošti.
– Jau pradėjau ruoštis. Norėčiau tęsti kelią, kuriuo neseniai pradėjau eiti. Kūryba, kurios dabar ėmiausi, man teikia prasmės.
– Ar turėjote savo karjeros pradžioje kokią nors didelę svajonę? Kokia ji buvo ir ar išsipildė?
– Kai esi jaunas, visada ko nors norisi. Aš visąlaik svajojau išmokti šokti taip, tarsi kūną valdytum kaip mintį. Kitaip tariant, kalbėti judesiu. Kai žiūrėdavau Matso Eko įrašus, atrodydavo, kad nežiūri, kaip šokėjas atlieka judesius, kaip jis kelia koją, o matai, ką jis kalba. Mane tai visada žavėjo ir norėjau pats to išmokti. Jaučiu, kad taip ir nepavyko. (Nusijuokia.)
– Esate pakviestas dalyvauti viename didžiausių pasaulyje šokio renginių – tarptautinėje šokio mugėje „Internationale Tanzmesse NRW“ Diuseldorfe. Jos meninėje programoje pristatysite miniatiūrą „Belaukiant Godo“. Koks jausmas užplūdo sužinojus, kad ten dalyvausite?
– Kai man pasakė, kad važiuosime, aš to iškart neįvertinau. Buvau labai užimtas kitais darbais. Tik paskui atėjo suvokimas. Man pačiam, kaip miniatiūros kūrėjui, džiugu, vadinasi, nors kiek pataikiau, padariau suprantamai ne tik sau. Nors tai ir skamba banaliai, man tai įvertinimas. Ypač tokiame kontekste. Nosies dėl to neužriečiau, bet priėmiau tai kaip ženklą, kad einu tinkamu keliu.
– Be to, kad ruošiatės dalyvauti mugėje, ką veikiate šiuo metu? Kuriate ką nors nauja?
– Ruošiuosi kitų metų balandį Lietuvos operos ir baleto teatre numatytai premjerai. Bus trys vienaveiksmiai spektakliai ir vienas jų bus mano. Vyksta parengiamieji darbai, gryninu mintį, kurią noriu išreiškti. Tačiau kol kas plačiau apie tai pasakoti nenoriu.
