Garsų spektaklyje būtina absoliuti tyla. Ir speciali erdvė. Spektaklio
kūrėjai klausytojus pakvietė į nedidelę apskritimo formos erdvę, sukurtą
iš tamsaus audinio. Spektaklio dalyviai sėdėjo ratu, o spektalio
veiksmas vyko jiems už nugarų. Dar tiksliau – kiekvieno žmogaus
vaizduotėje.
Siužetų čia buvo ne vienas ir ne du. Jie atsirado
klausantis įvairių garsų – nuo šiuolaikinio pasaulio chaoso, kuriame
skamba reklaminiai tekstai, iki visiškos ramybės, kai girdisi lietaus
lašų muzika ar lietuvių liaudies dainų motyvai.
Vienus garsus
spektalyje keitė kiti : už nugarų jautei prabėgant vilkus su šunimis,
piktąsias dvasias, vokietį, grubiai keiksnojantį kaimo žmogų. O
paskui stojo ramybė – ir garsai sukūrė nuostabaus „Ryto kaime“ vaizdą.
Būtent garsų spektaklyje suvoki, jog užmerktomis akimis mes matome
daugiau nei aktoriai galėtų parodyti.
„Norime pažadinti žmonių vaizduotę, norime, kad jie pasivaikščiotų po
savo smegenų kambarius. Įdomiausia, kad išėję iš to paties spektaklio
žmonės pasakoja visiškai kitus dalykus, kuriuos jie girdėjo ir
įsivaizdavo“, – sakė spektaklio „Kelionė be bagažo“ kūrėjai. Jie
pridūrė, kad šis spektaklis neturi analogų Lietuvoje ir tinkamas
akliesiems.
Viena kalbintų spektaklio klausytojų - maskvietė Galina Rikovič, kuri Maskvoje dirba su aktorinio meistriškumo studentais, - sakė: „Man labai patiko kaip
garsų pagalba galima išreikšti įvykius ir net visą istoriją. Mes
girdėjome kaip atėjo vakaras, kaip varlės išėjo vakarienės. O kai jos
pasisotino, atskrido kamanė, kurią netyčia prarijo varlė. Tada
prasidėjo tikras varlių džiazas, kurį nutraukė tik atskridęs gandras.
Ši istorija buvo papasakota nuo pradžios iki pabaigos. Kaip
multiplikacinis filmas. Kaip vaikiška pasaka.“
Tarp spektaklio žiūrovų, o tiksliau – klausytojų, buvo ir
teatrologė Galina Gubanova, kuriai yra tekę dirbti su unikaliu garsus
imituojančiu žmogumi – Genadijumi Tkačenka Papižu. Po spektaklio ji ne tik nešykštėjo komplimentų Lietuvos aktoriams, bet ir papasakojo jiems apie Genadijų, kuris galėtų būti jų
įkvėpimo šaltinis ir mokytojas.
Tarptautinis R.Tumino teatro festivalis „Vasara 2014“ tęsiasi – trečiadienį
Druskininkuose rodomi du Klaipėdos jaunimo teatro spektakliai,
režisuoti Valentino Masalskio: vienas jų – „Kopėčios“ – vyko 14 val. miesto centre prie Druskonio ežero. Pasitelkdami muziką, ritmą, netikėtą estetiką, aktoriai
kūrė išraiškingą metaforą, kurios centre – nuolatinė žmogaus kelionė ir
jo pastangos pakilti aukščiau kasdienybės.
O trečiadienį vakare Klaipėdos jaunimo teatro trupė „Eglės“ sanatorijos salėje
parodys valandos trukmės judesio ir muzikos spektaklį „Batų
istorijos“ . Batuose gyvena žmonių istorijos, kurias aktoriai pasakos
žiūrovams, galbūt nesusimąstantiems, kiek daug gali atskleisti kiekviena
batų pora. Batai spektaklyje – tai personažai. Šokdami ir dainuodami
aktoriai sukuria scenas, kurios leidžia įsivaizduoti, kaip toli gali
keliauti batai. Kiek daug jie žino: kur ir kodėl mes ėjome, nuo ko
bėgome, kada sustojome, kokius žingsnius padarėme savo gyvenime.
