Nežinia, kaip dėl kultūrų, tačiau ši santuoka suvienijo išties daug ryškių kūrėjų: tarkime, kartu su Andrejumi Tarkovskiu šviesaus atminimo poetas, scenaristas T.Guerra parašė scenarijų legendinei „Nostalgijai“. Apie tikrąją Guerrų meilės istoriją papasakojo Tonino vertėja save vadinanti L.Guerra.
– Tiems, kurie domisi jūsų biografija, gali pasirodyti, kad nugyvenote du skirtingus gyvenimus. Tiesa?
– Taip. Vienas – Maskvoje iki 34 metų. Kitas – 40 Italijoje praleistų metų. Šie gyvenimai sukimba, susilieja. Aš lyg suvedžiau Rusijos ir Italijos kultūras. Galbūt tai buvo mano misija?
Viena jos dalis – išversti Tonino knygas. Jis juk rašė apie pasaulį, kuriame gyveno daugybė genijų. Tuo laikotarpiu Italijoje gimė daug labai talentingų žmonių: F.Fellini, M.Antonioni, broliai Taviani, Luchino Visconti. Vis dėlto nuostabiausia man buvo būti jo žmona. Tai irgi didi misija.
– Yra daug legendų apie jūsų ir T.Guerros pažintį. Kaip buvo iš tikrųjų?
– Tai buvo atsitiktinumas, bet, kaip žinome, jie visada būna suplanuoti. Būdama 34 metų aš tapau našle. Mano pirmasis vyras Aleksejus Jabločkinas buvo „Mosfilm“ studijos direktorius. Gedėjau ir niekur nėjau, o draugai vis bandė mane kur nors išvilioti.
Praėjus šešiems mėnesiams po vyro mirties man paskambino vaikystės draugė Ina Konovalova ir sako: „Pas mane vieši italų delegacija. Čia yra ir M.Antonioni, ir jo scenaristas. Kada gi dar turėsi progos išvysti M.Antonioni?“
Nuėjau. Tonino stengėsi visus pralinksminti, pasakojo įvairias istorijas. Jis manęs staiga paklausė, ar buvau Italijoje? Atsakiau, kad ne. O norėtumėte nuvažiuoti? Aišku! Juk buvo 1975 metai.
Po dvidešimties dienų aš, Eleonora Jabločkina, gavau kvietimą atvykti į Italiją kaip nuotaka! Žinoma, Tonino tik pasinaudojo šiuo formalumu, niekas dar nesiruošė būti jo žmona.
– Bet meilė jau mezgėsi?
– Tą kvietimą paslėpiau ir paaiškinau, kad dėl begalės darbų neatvyksiu. Po kelių mėnesių kvietimą atvykti į Rusiją dirbti su režisieriumi Sergejumi Bondarčiuku aš jam išsiunčiau pati. Prasidėjo tikrasis mūsų bendravimas.
Tonino atvyko žiemą, per pačius šalčius. Jis vaikščiojo apsimuturiavęs ir itališkai keikėsi, koks velnias jį čia atnešė. Visi klausinėjo, kas jam darosi, o aš juokavau, kad italai labai mėgsta dainuoti. Tas susitikimas buvo lyg žiemos pasaka. Pradėjome labai artimai bendrauti su A.Tarkovskiu, poete Bela Achmadulina, kuri pirmoji išvertė Tonino eiles į rusų kalbą.
Prasidėjo ir mūsų su Tonino svaiginamas romanas. Mano kambaryje Tonino pakabino tuščią paukščių narvelį ir pradėjo į jį dėti kažkokius lapelius. Bendrauti per vertėją buvo nuobodu, tad kai Tonino išvyko, ėmiau mokytis italų kalbos. Traukiau tuos lapelius iš narvelio ir versdavau užrašytas itališkas frazes.
Pavyzdžiui, tokias: „Jeigu turi sniego kalną, laikyk jį pavėsyje“, „Šiandien aš beveik beveik mirtinai tave myliu.“ Štai tokie dalykai.
