Orkestrantų, choristų, techninio personalo, scenos darbininkų, priklausančių net 16 profsąjungų, kontraktai pasibaigė liepos 31-ąją, bet dėl jų pratęsimo pusėms vis dar nepavyksta susitarti – personalas nesutinka su administracijos sąlygomis. Jau tris mėnesius trunkančios derybos virto žūtbūtine priešininkų kova.
„Metropolitan Opera“ darbuotojai dejuoja, kad P.Gelbas nori atimti iš jų šeimų pajamas ir ramią senatvę, nors eilinis šio teatro durininkas per metus uždirba nuo maždaug 35 iki 42 tūkst. JAV dolerių (90 – 108 tūkst. litų). P.Gelbas nori įšaldyti jų pajamų augimą, mat tikisi taip atkovoti nesuduriančiam galų teatrui 30 mln. dolerių.
Direktoriaus įsitikinimu, mažinti darbo kainą būtina, mat „Metropolitan Opera“ sąnaudos pastaraisiais metais išaugo beveik 50 proc., o teatro lankomumas smuko iki 80 proc., teko atpiginti bilietus – dėl to ženkliai sumažėjo pajamos.
Nuo 2006-ųjų garsiausiam pasaulio operos teatrui vadovaujantis P.Gelbas spaudoje prabilo apie operos mirtį. Teatro negelbsti ir išliaupsinta jo naujovė – spektaklių transliacijos kino teatruose, jau pasiekusios 2000 kino teatrų 66 pasaulio šalyse. P.Gelbo įsitikinimu, jos neugdo naujos publikos, o tik prailgina senosios amžių: kine operą žiūri tie, kuriems per sunku susiruošti į teatrą.
P.Gelbo duomenimis, 75 proc. kino operų auditorijos JAV sudaro vyresni nei 65 metų žmonės, 30 proc. – vyresni nei 75-erių. „Jei dabar nesukursime stabilaus verslo modelio, po poros trejų metų teatro laukia bankrotas“, – neabejoja P.Gelbas.
Kodėl jis supanikavo būtent dabar? Juk dar pernai finansinė „Metropolitan Opera“ situacija niekam nekėlė nerimo. O didžiosios Europos operos kompanijos džiaugiasi puikiais praėjusio sezono rodikliais. Tiesa, jos sulaukia savo valstybių paramos, o JAV teatrai gyvena tik iš privačių aukų.
Profsąjungos reikalavo, kad „Metropolitan Opera“ direktorius dokumentais pagrįstų savo teoriją, esą teatro personalas uždirba per daug. Profsąjungų veikėjai kaltina patį direktorių švaistant savo projektams neadekvačias sumas, esą jie neatsiperka ir sulaukia daugiau spaudos kritikos negu pagyrų.
Muzikantai norėtų, kad „Metropolitan Opera“ rodytų, tarkime, tokius scenos mutantus kaip 1981-ųjų Franco Zeffirelli „Bohema“, stabiliai papildanti teatro kasą. Tokie natūralistiniai, gigantiški spektakliai, anot jų, yra „Metropolitan Opera“ prekės ženklas.
Bene didžiausia P.Gelbo nesėkme tapo jo aukštintas „sudėtingiausias visų laikų „Metropolitan Opera“ projektas“- kanadiečio Roberto Lepage'o režisuota Richardo Wagnerio tetralogija „Nybelungo žiedas“. Kritikai ją įvertino kaip kvailiausią investiciją šiuolaikinės operos istorijoje, o publika sutiko abejingai. Pro žiniasklaidos akis neprasprūdo ir faktas, kad gražusis aguonų laukas „Kunigaikštyje Igoryje“ teatrui kainavo net 169 tūkst. dolerių.
„Metropolitan Opera“ duomenimis, P.Gelbo pirmtakas sukurdavo premjerą už 7,6 mln dolerių, o dabar spektaklių kaina yra išaugusi iki 24,3 mln.
Teatre susidrumstė ir dešimtmečius tvyrojusi draugiška atmosfera. Anksčiau profsąjungų derybos su administracija vykdavo už uždarų durų, taikiai. Dabar jas seka jau ne tik Amerika. P.Gelbas kaip savo ruporą pasitelkė „New York Times“, o teatro eiliniai narsto administracijos nuodėmes ir gina savo teises derybų proga įsteigtame interneto puslapyje.
Tai, kad „Metropolitan Opera“ iki šiol neuždarytas, profsąjungos vadina savo moraline pergale. P.Gelbas ne tik pratęsė derybas savaitei, bet ir sutiko įsileisti į teatrą nepriklausomą finansų analitiką, atverti savo finansų knygas. Tačiau artėjantis sezonas dar neišgelbėtas.
Parengė Asta ANDRIKONYTĖ
