28 metų V.Bareikio pristatinėti Lietuvoje jau nebereikia. Tiek muzika, tiek teatru besidomintiems jo vardas kurį laiką asocijuojasi su energinga kūrybine veikla bei naujovių paieškomis. Šį kartą su Vidu kalbėjomės apie praėjusio sezono darbus, naujojo spektaklio užuomazgas ir (ne)teatro gyvenimą Klaipėdoje. Uostamiestyje „No Theatre“ repetuoja būsimą premjerą „Kaligula“, kurios eskizas bus pristatytas rugpjūčio 1-ąją.
– Praėjęs sezonas jums buvo iš tikro gausus. Ar likote viskuo patenkintas?
– Niekada nesu iki galo patenkintas tuo, ką sukuriu, – juk visada gali būti geriau. Bet jei bandysi trijų minučių trukmės dainą tobulinti iki beprotybės, gali numirti jos net neįrašęs. Ką jau kalbėti apie visą albumą. Tad jei prisimintume tik faktus – taip, šis pusmetis buvo kupinas svarbių darbų.
Su „No theatre“ sukūrėme mums labai reikšmingą spektaklį-filmą „Nematomi monstrai“. Manau, kad jame užkabintos kitokios sceninės raiškos formos gali turėti didelės įtakos ir tolimesnei mūsų kūrybai. Be to, su šiuo darbu neplanuotai logiškai atsirado labai asmeninė aktorių išpažintis „No awards“.
Su urbanistinio šokio teatru „Low air“ sukurta „Kelionė namo“, – taip pat labai svarbus darbas tiek man asmeniškai. Šis darbas mane privertė kitomis akimis pažvelgti į šokio sceną.
Galiausiai metų pabaigoje įvyko avantiūra su labai jaunais artistais, esančiais dar tik kelio pradžioje. Manau, kad žaidimas Herlufo Bidstrupo tema buvo puiki erdvė tiek jų tobulėjimui, tiek pasvarstymams, kas geriau – ar tik savo intuicija ir instinktais besiremiantys jauni, nepatyrę, bet begalinio scenos troškulio vedami žmonės, ar seniai visus instinktus praradę „scenos vilkai“?
Man pačiam tai yra tikrai opus klausimas. Tikiuosi į jį padės atsakyti laikas ir mano bendraminčiai, kurie bent jau kol kas sugeba išlaikyti tą tiesos alkį.
– Ar tokia darbų gausa jums tinka labiau nei „normalus“ darbų kiekis? Kodėl?
– Kas yra normalus darbų kiekis? Manau, žmogus dirba tiek, kiek yra verčiamas vidinio variklio. Jei jausčiausi geriau valtyje su meškere, tikrai tą ir veikčiau.
Dabartiniame savo gyvenimo etape esu spaudžiamas kurti toliau. Spaudžiu pats save, bet lygiai taip pat jaučiu begalinį malonumą realizuoti idėjas, sutikti naujų žmonių, bendrauti su žiūrovais, kuriems to tikrai reikia, ir vis dar ieškoti ne teatro – teatre.
– Kaip uostamiestyje vyksta „Kaligulos“ repeticijos?
– Taip, šiuo metu repetuojame naujausią „No theatre“ spektaklį pagal Albert'o Camus „Kaligulą“.
Kadangi repeticijas pradėjome vasarą, nusprendžiau vėl rengti kūrybinę stovyklą-laboratoriją. Tokiu būdu jau esame pradėję ne vieną savo darbą. Manau, kad šiuo metu tai yra pats geriausias būdas kurti. Viskas vyksta tris kartus produktyviau: artistams nereikia galvoti apie „chaltūrą“, namų problemas, kitas repeticijas, – galima šimtu procentu pasinerti į procesą.
Po spektaklio „Mr.Fluxus“ stovyklos Druskininkuose sau pasakiau, kad greičiausiai taip gerai jau nebebus niekada. Tuomet sutapo labai daug palankių aplinkybių: linksma, žaidimą diktuojanti medžiaga, smagi komanda, puiki aplinka, Jurgio Mačiūno dvasia ir t. t. Bet prabėgus didžiajai daliai „Kaligulos“ stovyklos Klaipėdoje galiu pasakyti, kad vis dėlto žaibas į tą pačią vietą du kartus trenkia.
Pavyko suburti nuostabią komandą, kuri vis dar neįtikėtinai myli savo amatą, yra tikri fanatikai ir svarbiausia – geri, draugiški žmonės. Kas rytą kartu keliamės, mankštinamės, valgome, repetuojame porą kartų per dieną, o vakarais pasineriame į video medžiagų peržiūras ir ilgas diskusijas. Tik tokį teatrą myliu ir tik tokiu teatru tikiu.
Nuo pat mūsų kelio pradžios sakiau: kai „No theatre“ taps institucija, aš pats uždarysiu jos duris.
Ačiū žmonėms kurie vis dar manimi tiki.
– Papasakokite plačiau apie būsimą spektaklį.
– „Kaligulą“ vadinu labai logiška tiek mano kūrybinio kelio, tiek „No theatre“ tąsa. „Telefonų knygoje“ neigėme teatro melą, „Mr. Fluxus“ – abejotiną meno vertę, „Kovos klube“ ir „Nematomuose monstruose“ – vartotojiškumą bei savęs kūrimo kultą. Šį kartą susitinkame su asmeniu, kuris tiesiog pabandė paneigti žmogų ir viską, kas jame yra tauru ir didu.
Nesakyčiau, kad spektaklis yra tik apie Kaligulą. Tai – greičiau idėja, kuri privertė visus mąstyti ir rasti savo būdą gyventi. Net autorius atsiduria kito personažo pusėje. Personažo, kuris būtent susidūręs su Kaligula, supranta savo egzistencijos esmę. Kuriame darbą apie norą gyventi.
Domiuosi viskuo, kas susiję su šia medžiaga: A.Camus, egzistencializmu ir, žinoma, lietuvių jau statytomis interpretacijomis. Tam ir išvykome į 3 savaičių stovyklą, kad kartu su kūrybine komanda galėtume netrukdomi „siurbti“ į save visą mums reikiamą informaciją. Žiūrime įrašus, vyko diskusija su Valentinu Masalskiu, kuris šį vaidmenį atliko 1985 m. Filosofas Virginijus Gustas skaitė labai įdomią paskaitą apie egzistencializmą ir A.Camus filosofines šaknis „Kaliguloje“.
Kadangi šiuo darbu pradėsime savo penktąjį sezoną, į vieną krūvą gula mums svarbūs ir jau atrasti dalykai. Žmonės, kurie bent kiek seka mūsų kūrybą, manau, tas paraleles atseks.
Kalbant apie paties spektaklio koncepciją, manau ją puikiai atsipindi A.Camus tekstas: „Jis verčia mąstyti. Jis visus verčia mąstyti. Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti. Ir todėl jo visi taip nekenčia“.
– Su kuo dirbate, bendradarbiaujate šį kartą?
– Šį kartą renkantis aktorius, su kuriais dirbsiu, rėmiausi daugiau kino principais ir stengiausi, kad atranka būtų kuo tikslesnė. Atėjo laikas padirbėti ir su žmonėmis, su kuriais jau keletą metų rezgėme planus dėl bendradarbiavimo.
Taip į krūvą sukrito ši aktorių komanda: Ainis Storpirštis, Vilma Raubaitė (Cezario grupė), Valentinas Novopolskis (Lietuvos Rusų dramos teatras), Rokas Petrauskas (aktorių ansamblis „Degam“), Petras Kuneika, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius.
– Kaip „No theatre“ sekasi palaikyti jau sukurtus spektaklius, ar jie nemiršta nerodomi? Galbūt atvirkščiai?
– Kaip ir kiekvienas nepriklausomas Lietuvos teatras, gyvuojame pagal savo taisykles, kurias lemia daug aplinkybių. Kai kurie spektakliai rodomi rečiau vien dėl mažesnio žmonių lankomumo, o kai kurie tik dėl to, kad netaptų savo paties parodijomis.
Manau, kad daugelis nė nenumano, kas dedasi spektaklio, kuris rodomas labai ilgą laiką tik dėl finansinių paskatų, viduje. Tai tiesiog tampa melžiama karve, kuri po kurio laiko ne taip jau gerai ir atrodo. Man tai šlykštu.
Viena mano aktorė iš Rusijos pasakė, kad spektakliai turėtų būti vaidinami tris kartus: premjera, pagrindinis spektaklis ir paskutinis kartas. Tada išnyktų daug su motyvacija ir „chaltūrinimu“ susijusių problemų.
Taip pat pasivadinę teatro judėjimu tarsi užkodavome savo likimą. Beveik kiekvienas spektaklis yra sukurtas skirtingose erdvėse („Menų spaustuvė“, Jaunimo teatras, Teatro arena, „Kablys“, gatvė...).
Žinoma, kartais ši kelionė išsunkia ir vargina, bet kai vyras su dideliu pilvu paklausia: „Kiek tau dar užteks jėgų kovoti su vėjo malūnais? Juk būtų daug lengviau ramiai, taip kaip priklauso“. Štai tada vėl grįžta noras.
– Dirbate su daug skirtingų aktorių. Ar nesiruošiate surinkti savo kursą?
– Jį rinksiu pirmiausia tada, kai būsiu tikras, kad ateinančius ketverius metus galėsiu paaukoti tiems žmonėms. Apie tai galvoju nuo pat „No theatre“ pradžios.
Šiais metais pradedame penktąjį sezoną. Pradedame nuo „Kaligulos“. Šis darbas gali būti laikomas tam tikra išvada to, ką atradome, ką norėjome per tą laiką pasakyti.
Pradžioje „No theatre“ ir įsivaizdavau kaip labai gyvą penkerių metų organizmą. Kas įpūs tolimesnę gyvybę, parodys laikas.
