Svečiai kuria choreografinį projektą „Kaubojai“, skirtą nepriklausomų menininkų problemoms apžvelgti. Susitikdami su įvairių bendruomenių nariais jie analizuoja visuomenės ir menininko santykius.
Rugpjūčio 1-ąją Vincent’as ir Simo kviečia į atvirą pokalbį „Menų spaustuvėje“ visus, bent kiek besidominčius kultūros gyvenimu.
Pasidomėjau, kas įkvepia svečius kūrybai, kuo skiriasi darbas Berlyne ir Vilniuje.
– Kas jus paskatino atvykti į Vilnių? – paklausiau „Menų spaustuvės“ svečių.
V.B.: Draugai ir kolegos. Man patinka „Menų spaustuvės“ filosofija. Be to, norėjosi pabėgti iš Berlyno – pakeisti vietą, savo mąstymo geografiją yra svarbu, kaip ir nutolti nuo vietos, kurioje nuolatos kuri. Vilnius labai patraukli vieta mūsų spektakliui-pokalbiui kurti.
S.V.: Norėjome pamatyti, kaip seksis susidoroti su darbu, žvelgiant į jį kitu aspektu.
Esu kilęs iš Helsinkio, gyvenu Berlyne, o Vilnius yra kaip tik tarp šių miestų. Tai tarsi graži metafora. Įdomu, ar savo kūriniu sugebėsiu tai perteikti.
– Ar yra panašumų tarp nepriklausomų menininkų gyvenimo Berlyne ir Vilniuje?
V.B.: Kultūra yra svarbi abiejuose miestuose. Tiek Berlyne, tiek Vilniuje yra kultūrai atsidavusių žmonių. Jie įkuria tokias institucijas kaip „Menų spaustuvė“, kur gali kurti nepriklausomi menininkai.
– Su kokiais sunkumais susiduria nepriklausomi kūrėjai Berlyne ir Vilniuje?
V.B.: Šia tema daug pasakyti dar negaliu.
Pirmasis susitikimas su nepriklausomais lietuvių menininkais dar tik įvyks. Tačiau iš pokalbių su žmonėmis susidarė įspūdis, kad Vilniuje kultūrai skiriama dar mažiau pinigų negu Berlyne.
S.V.: Aktyvūs žmonės patiria panašias problemas visose pasaulio šalyse. Jomis dalijasi internetu, čia ieško „tiesos“.
– Ką reiškia jūsų projektui pasirinkta „Kaubojaus“ sąvoka?
S.V.: Vincent’o kūrinio „Kaubojus“ choreografijos procesas brėžia paralelę tarp hipsterių, kaip socialinės grupės, ir nepriklausomų menininkų. Šiandienos kaubojais galima pavadinti jaunus miesto žmones, kurie apanka nuo galimybės rasti savo paties auksą – t.y. autentiškumą, prasmę, tiesą.
– Kas jus paskatino nagrinėti menininko ir visuomenės santykius?
V.B.: Manęs tai nelabai domina. Šiuolaikiniam šokiui būdingas individualizmas – žmonės dirba patys sau. Tai nauja išraiškos forma.
Santykis tarp kūrėjo ir visuomenės gali būti apibūdinamas kaip kūryba ir politika, kūryba ir gamyba.
S.V.: Dalyvauju Vincent’o choreografijos kūrimo procese kaip liudininkas, ieškantis scenoje judesiais perteiktos visuomenės istorijos.
Svarbu ir naudinga matyti šokį, kitas meno formas kaip alternatyvų informacijos šaltinį knygoms, laikraščiams, diskusijoms.
Kartu kuriame „Pokalbių šou“ koncepciją. Ją išbandysime rugpjūčio 1 dieną, gretindami įvairias meno formas, diskusiją ir šokio blyksnius.
– Kaip menininkas gali prisidėti prie pokyčių visuomenėje?
V.B.: Aš tenoriu kalbėti apie tai, kas vyksta visuomenėje, ką kalba kūnai.
Savo mintis perteikiu choreografija, muzika, režisūra.
Spektaklyje noriu tuo pasidalyti. Galbūt tai paskatina ir pokyčius, bet aš to nesiekiu.
Tai priklauso ne nuo manęs.
– Kodėl svarbu nagrinėti nepriklausomo menininko poziciją visuomenėje?
V.B.: Įžvelgiu visuomenėje tam tikrą smurtą, įtūžį, nukreiptus prieš asmenybes, taip pat stiprėjantį individualizmą. Bendruomeniškumas tarp žmonių praranda reikšmę.
Žmonės gyvena tik sau ir tik tam, kad uždirbtų daugiau pinigų. Vyrauja rinkos logika grindžiamas mąstymas. Manau, tai yra pavojinga. Jie ima kovoti lyg gyvūnai. Kyla klausimas, kas jais tokiais pasirūpins?
Pokalbis apie šokį ir visuomenę vyks „Menų spaustuvėje“ rugpjūčio 1 d. 19 val. Renginys nemokamas.
