1. Ką galėtume laikyti Dainų šventės gyvuoju simboliu?
Liepos 6 d. Dainų šventės ugnis atkeliaus į sostinės Vingio parką, kur vyks svarbiausias, finalinis, jos renginys – Dainų diena.
Jubiliejinės šventės aukurą laikinojoje sostinėje, kur prieš 90 metų prasidėjo dainų švenčių tradicija, uždegė chorų patriarchas Lionginas Abarius, o dabar maestro įneš liepsnojantį deglą į pagrindinę renginio sceną.
L.Abarius nebesuskaičiuoja, kelinta tai bus šventė jo gyvenime. Jau daugiau kaip 50 metų jis diriguoja svarbiausiuose Lietuvos ir Baltijos šalių choristų sambūriuose.
Retas chorvedys, pakilęs į dirigento tribūną, pasitinkamas ir palydimas tokiais griausmingais plojimais kaip jis, retas taip užburia savo įtaiga dainininkų ir klausytojų minią.
L.Abarius iki šiol negali pamiršti savo pirmojo bandymo suvaldyti dainuojantį būrį 1960-aisiais, kai dirigavo „Pasveikinimo chorą“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ keliems šimtams dainininkų Biržų miesto dainų šventėje.
„Pamačiau pirmoje eilėje sėdinčius kultūros ministrą Juozą Banaitį ir kompozitorių Juozą Karosą – taip susijaudinau, kad neprisiminiau, kaip padirigavau.
Nuo tada padirigavau daugybę mūsų klasikų ir šiuolaikinių autorių kūrinių. Tačiau pati brangiausia, švenčiausia man liko Juozo Naujalio ir Maironio daina „Lietuva brangi“. Ją diriguosiu ir šiandien. Dėl to esu laimingiausias žmogus pasaulyje“, – prisipažino L.Abarius.
Šįkart jo mostui paklus per 12 tūkstančių choristų – 350 kolektyvų ir, ko gero, visa aikštės publika. Bet chorvedys neabejoja, kad jo ranka nesudrebės: „Dar tvirtai laikausi ant kojų, nors greitai švęsiu 85-metį. Dirigavimas man pailgina gyvenimą.“
2. Kas Dainų šventėje vyriausias?
Dainai, kaip ir meilei, tinkamas bet koks amžius. Šią tiesą puikiausiai patvirtina Dainų šventė, sutelkianti į vieną būrį įvairiausio amžiaus dalyvius.
Vyriausias šios jubiliejinės šventės dalyvis vyresnis už pačią Dainų šventę: spalio 3-iąją jam sukaks 95-metai. Tai Albertas Jūras iš Linkuvos, vakar, Folkloro dieną, grojęs armonika Bernardinų sode ir Gedimino kalno papėdėje.
JAV gimęs, dar mažas į Lietuvą parvežtas Pakruojo rajono Linkuvos miestelio ansamblio „Linkava“ armonikininkas mena ir vadinamuosius Smetonos laikus, žino, ką reiškia Komijos lageriai, Sibiro tremtis, kur praleido 16 metų. Ten ir žmoną, taip pat tremtinę iš Lietuvos, susirado, ir savo dvynukus palaidojo, bet niekada iš rankų nepaleido armonikos. Ja išmoko groti dar būdamas 7 metų Radviliškyje, kurio apylinkėse tėvai turėjo ūkį.
Žvaliam ir linksmam muzikantui, Linkuvoje pramintam Pupų Dėde, patinka įvairiausios melodijos: ir valsai, ir polkos, ir kadriliai. „Vaikystėje išmokau, bet ir senatvėje mane muzika „veža“, – dabartinio jaunimo žargonu ištarė A.Jūras ir čia pat pasigyrė: – Neseniai su draugu smuikininku įgrojome 26 šokius ir įdėjome į internetą.“
3. Kas Dainų šventėje jauniausias?
Nustatyti jauniausią Dainų šventės dalyvį nebuvo taip paprasta, bet, ko gero, į šį vardą gali pretenduoti dvejų metų Ignas Malinauskas, dalyvavęs tos pačios Folkloro dienos programoje. Į Lietuvą berniukas atvyko iš Didžiosios Britanijos su Londono folkloro ansambliu „Saduto“, kuriam vadovauja jo mama Ligita.
Nagines avintis, šaunia skrybėle su gėlių puokšte už juostos pasipuošęs kavalierius grojo žaisline, bet skambančia armonika, ir širdingai traukė dainas, iš aukštai žvelgdamas į aplinkinius nuo tėvo Kosto rankų.
4. Kuris Dainų šventės dalyvis save vadina pamišusiu anglu?
„Jis moka lietuviškai paprašyti duonos“, – apie ansamblio „Saduto“ narį britą Krisą Lestą sakė jo kolegos lietuviai. O šis pritariamai linksėjo ir beveik be akcento didžiuodamasis ištarė: „Aš truputį kalbu lietuviškai.“
K.Lestas, Londono lietuvių folkloro ansamblio „Saduto“ narys, ko gero, buvo vienintelis šios Dainų šventės dalyvis, neturintis giminystės ryšių su Lietuva, bet pamėgęs jos etninę kultūrą.
Ansamblyje „Saduto“ K.Lestas groja kanklėmis ir, kaip sakė kolektyvo vadovė K.Malinauskienė, yra bene uoliausias repeticijų lankytojas, įvairių koncertinių išvykų dalyvis. Lietuvos dainų šventėje su „Saduto“ jis dalyvauja antrą kartą – viešėjo ir 2007 metais.
Kaip buvęs mokytojas, o dabar, jo paties žodžiais tariant, sodininkas susidomėjo lietuvių kultūra? Pirmiausia K.Lestą domino politika, dar jaunystėje jis dalyvaudavo antisovietinėse demonstracijose Londone, reikalaudavo laisvės okupuotiems kraštams.
Kita vertus, nors ir būdamas anaiptol ne humanitarinių mokslų, o biologijos mokytojas, jis domėjosi įvairių tautų kultūra. Ypač jį traukė gruzinų folkloras. Gruzijoje jis lankėsi net tris kartus, bandė mokytis tenykščių liaudies dainų ir šokių, bet paskui padarė išvadą: „Sunku. Vis dėlto negaliu pašokti trijų metrų į viršų.“
Lietuvių liaudies menas, kaip ir estų, suomių, kuriais taip pat domisi, jam pasirodė ne toks ekstremalus, tad įsiprašė į „Saduto“ ir net išmoko groti kanklėmis.
„Aš – pamišęs anglas“, – kvatojosi K.Lestas, kartu su lietuviais dalyvavęs ir Dainų šventės vėliavos iškėlimo, ir Folkloro dienos duonos ceremonijose, ir meninėje programoje.
5. Kas slypi plastikiniame mėlyname kamuoliuke?
Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) direktorius Saulius Liausa, tik pradėjęs domėtis, kokių suvenyrų galėtų parsivežti Dainų šventės dalyviai, nustebęs pamatė: „Lietuvoje galima įsigyti tik Kinijoje pagamintų suvenyrų. Nieko tautiško, būdingo tik mums.“
Toks „atradimas“ paskatino LLKC griebtis darbo. Kartu su Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra buvo surengtas konkursas „Tautinis suvenyras“, jaunieji kūrėjai paskatinti naujai pažvelgti į tradiciją.
Studentai pasiūlė daug įvairių sprendimų Dainų šventei: unikalaus dizaino lietpalčių, virstančių kišenėmis, informacinių dėklų kolektyvų vadovams, kuriuose telpa ne tik žemėlapiai bei reikalinga medžiaga, bet ir dėkliukas atsisėsti lietingą dieną, drobinių staltiesių, kurios dekoruotos ištraukomis iš garsiosios Kristijono Donelaičio poemos „Metai“.
Jubiliejinėje Dainų šventėje dar vyrauja tautine ornamentika puošti marškinėliai, ženkliukai, magnetukai, atšvaitai.
Liepos 6-ajai, Tautinio kostiumo dienai, galima įsigyti originalią rankinę, šiaudinę skrybėlę su tautine juostele.
O bene smagiausias net ne suvenyras, o labai praktiškas daiktas – apsiaustas nuo lietaus, supakuotas į plastikinį kamuoliuką. Pasuki per pusiaują, atsidaro tarsi graikinis riešutas, o ten – susuktas į gniužulėlį apsiaustas.
Ir patogu, ir gražu – mėlyną kamuoliuką su Dainų šventės emblema galima pasikabinti ant rankinės ar kuprinės.
Tokį suvenyrą pravartu visiems įsigyti: nors šventės rengėjai sakė su ponu Dievu sudarę sutartį, bet ką gali žinoti – jis ims ir apsiverks nuo Lietuvoje šiomis dienomis matomo grožio. O į renginių vietas skėčių įsinešti negalima.
6. Koks instrumentas Dainų šventėje keisčiausias?
Dainų šventės renginiams prireikia ne tik instrumentų, tautinių kostiumų, bet ir kitokių atributų. Šiemet ypač daug jų buvo Ansamblių vakare: nuotaiką ir vaizdą kūrė 96 gūnios, 80 stebulių, 39 „ožiukai“, 128 poros medpadžių, kuriuos šokiui „Pakrėstinis“ kūrė meistras Saulius Lampickas.
Neįprasčiausia užduotis teko Utenos rajone, Leliūnuose, gyvenančiam puodžiui Vytautui Valiušiui. Jis turėjo išžiesti puodynes, kuriomis būtų galima atlikti muzikos kūrinį.
Klausytojai jau girdėjo: per Ansamblių vakarą Kalnų parke Utenos kultūros centro choras su dviem muzikantais-puodynininkais V.Valiušio nužiestomis puodynėmis atliko kūrinį „Tulyda kabalda“.
Šios idėjos ir kūrinio autorius – Povilas Velikis, akordeonininkas, instrumentinės grupės „Subtilu-Z“ įkūrėjas ir muzikantas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dėstytojas.
„Pirmiausia pasirinkau puodynes, po to atsirado kūrinys, sudarytas iš sutartinių, užkalbėjimų ir vadinamųjų prasivardžiavimų. Nėra taip jau paprasta pasirinkti puodus, skambančius skirtingo aukščio natomis, ir turėti visus dvylika ar bent septynis garsus. Puodynių garsas labai įdomus ir šiek tiek primena varpus“, – sakė 33 metų P.Velikis.
Atvykęs pas Lietuvos puodžių karaliumi tituluojamą V.Valiušį ir pasiėmęs medinį šaukštą, muzikantas juo skambiai pabarškino ir paklausė, kaip skamba beveik šimtas ką tik nužiestų puodynių – taip ieškojo garsų, kurie jam tiktų.
Iš visų šių molinukų P.Velikis atsirinko tiktai septynias dviejų skirtingų formų puodynes: aukštas, apie 20 cm aukščio, ir žemas, plokščias, panašias į dubenis.
7. Kodėl Dainų šventėje grojama ir škotišku dūdmaišiu, ir čigoniškais cimbolais?
Ansamblių vakaro žiūrovai gūžčiojo pečiais: „Nuo kada dūdmaišis, cimbolai, dambrelis – mūsų tautiniai instrumentai?“ Mat liaudiško orkestro skambesį pagyvino egzotiški šių instrumentų tembrai.
Bet neskubėkite priskirti cimbolų Europos čigonams, dūdmaišio – škotams, dambrelio – egzotiškoms tautoms nuo Tuvos iki Indonezijos.
Cimbolus ir dūdmaišius mini dar Jonas Bretkūnas Biblijos vertime XVI a., apie cimbolus „Metuose“ kalba ir K.Donelaitis.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais tarp lietuvių paplito ne vienas, atrodytų, neturintis nieko bendra su mūsų tradicijomis instrumentas.
Keliauninkų mėgtas dūdmaišis anuomet prigijo Mažojoje Lietuvoje bei Rytų Lietuvoje. Šiandien juo groja ne tik liaudies muzikos ansamblių, bet ir folkroko grupių atlikėjai.
Cimbolai praeityje dažnai skambėdavo šokiuose greta smuiko ir armonikos.
Muzikantai dėdavo instrumentą ant kelių, ant stalo arba virvele pasikabindavo ant kaklo. Šis instrumentas pas mus pateko viduramžiais iš LDK slavų kraštų.
Lietuviai gaminosi cimbolus patys iš lietuviškų medžiagų. Praėjusiame šimtmetyje jie buvo daromi ir naudojami visoje Lietuvoje – ypač dažnai kaimo kapelose.
Šiandien dar daug gyvą muzikavimo tradiciją išlaikiusių cimbolininkų yra Vilniaus krašte.
Etnomuzikologai pastebi dūdmaišio ir cimbolų populiarėjimą Lietuvoje. Norintiems muzikuoti šiais instrumentais rengiami ir kursai.
O išmokti groti virpinamu metalo ar kitokios medžiagos liežuvėliu – dambreliu – kursų nereikia. Tai labiau žaislas nei rimtas instrumentas, ypač mėgstamas paauglių. Į Lietuvą dambrelis pateko taip pat per keliauninkus – jis paplitęs visoje Europoje.
Likusių dviejų Dainų šventės dienų programa
Liepos 5 d.
12 val. Šokių dienos „Sodauto“ dieninis koncertas Lietuvos futbolo federacijos stadione (Stadiono g. 2).
12 val. Teatro diena „Dyvų dyvai“ Bernardinų sode, pilių teritorijoje.
17 val. Teatro dienos finalas „Jau saulelė...“ Katedros aikštėje.
17 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Kalnų parke.
21 val. Šokių diena „Sodauto“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Stadiono g. 2).
Liepos 6 d.
15 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką.
18 val. Dainų diena „Čia – mūsų namai“ Vingio parke.
