J.Miltinis grįžta per tekstus. Tekstuose – du Miltiniai. Lygiai kaip yra du Sokratai. Vienas – Ksenofonto aprašytas. Kitas – Platono. Jie nepanašūs. Pirmasis – be ironijos, pamokslauja, antrasis – ironikas ir išminties mokytojas.
Lygiai taip yra du tekstuose gyvuojantys Miltiniai: „Tomo Sakalausko Miltinis“ ir „repeticijų Miltinis“. Ar jie panašūs? Ar juos sieja ta pati teatro filosofija? Kaip įmanoma būtų rekonstruoti Miltinio teatro filosofiją?
Aišku viena – Miltinis nesipriešintų, kad sąvoka filosofija būtų lipdoma jo legendos analizei. „Aktoriui nepakanka pasikliauti vien savo talentu ir intuicija. Jis turi būti filosofas ir poetas, akrobatas ir mimas, tobulai valdantis savo jausmą ir kūną“, sako „Sakalausko Miltinis“. (Sakalauskas 1999: 121). Trupė repetuoja Wofgango Borcherto pjesę. „Repeticijų Miltinis“ aiškina aktoriams, kad tai „yra intelektuali pjesė, filosofiškai poetiška“ (T. I : 22). Toliau priduria: „Kažkokia gili, skausminga filosofija, bet tokiam lyriškam fone [...]“ (Ten pat : 43).
Aiškėja, kad „abu Miltiniai“ ieško harmonijos tarp filosofijos ir poezijos, tarp proto ir jausmo. Tai artima Friedrichui Nietzschei, Sorenui Kierkegaardui – savo mąstymo stilistika tobulai susiejusiems filosofiją ir poeziją. Tačiau J.Miltinis nustebina.
Kalba, tiesa, logika (Language, truth, logic) – taip vadinasi pirma knyga atsivertus J.Miltinio asmeninės bibliotekos katalogą skyrių Filosofija. Etika. Nesuprantama. Kam J.Miltiniui šis Oksfordo analitikas Alfredas J.Ayeris, kuris Nietzsche`s ir S.Kierkegaardo net nelaikytų tikrais filosofais? Šiaip – kontinento rašytojais. Čia pat ir Rudolfas Carnapas, dvi jo knygos apie semantiką ir formaliąją ir modaliąją logiką.
Kam J.Miltiniui ta grynoji logika, iš kurios mokosi Oksfordo filosofijos specialybės studentai?
Bibliotekoje nemažai filosofijos klasikos: Aristotelis, Platonas, Epiktetas, Markas Aurelijus, Spinoza, Fichte, Hartmannas, Hegelis, net trys Heideggerio knygos, septynios – Kanto. Daug fenomenologijos: dvi Husserlio knygos, dvi Merleau – Ponty, Sartre`o veikalas, skirtas vaizduotei. Neužmiršta ir lietuvių filosofija: Šalkauskais, Vydūnas, Arvydo Šliogerio knyga „Būtis ir pasaulis“. Nestokoja dėmesio ir postmodernioji filosofija. Akį glosto Jacques Derrida knygos Balsas ir fenomenas originalas. Ten ir Michelis Foucault ir Jean Lyotardas. Žinoma, yra ir minėti S.Kierkegaardas, ir Nietzsche. Nemažai Jose Ortegos y Gasseto knygų.
Perskaičius visas filosofines J.Miltinio bibliotekos knygas būtų galima baigti Lietuvos edukologijos universiteto filosofijos bakalauro studijas. Bet tai – tik vienas režisieriaus interesų aspektas. Stulbina jų platumas. Įsisukus į J.Miltinio biblioteką būtų galima studijuoti psichologiją, religiją, sociologiją, etnografiją, gamtos mokslus, mediciną, žemės ūkį, namų ūkį, kalbotyrą, įvairių šalių literatūrą, istoriją, geografiją, sportą.
Akivaizdu, kad ir įvairiausias menų formas. Teatras – tik vienas iš jų. J.Miltinį domino kino menas, fotografija, tapyba, grafika, architektūra, plastiniai menai, dizainas. Vėl sugrįžta klausimas – kam visa tai, jei per gyvenimą nei vienas žmogus nespėtų to visko perskaityti? Įtariu – tam, kad provokuotų savo nerimstantį mąstymą. Mestų iššūkį pats sau. Neigtų tai, kas jau suprasta ir įsisąmoninta. Tam, kas artima. Kad mintis niekada nesustabarėtų, neįstrigtų, neuždustų. Jau ryškėja hipotetinė J.Miltinio fenomeną nusakanti formulė: tai žmogus, kuris absoliučiai tikėjo knygos galia.
„J.Miltinis labai brangino knygas, niekam nedalino, neskolino, pats jas tvarkydavo parinkdavo įrišimo spalvą ir labai priekabiai į tai žiūrėjo“, pastebi jo knygų palikimo tvarkytojai. (Janickiene 2008: 23)
Pats J.Miltinis skaitydavęs priešokiais – ne nuo pradžios. Ir akivaizdu, kad nespėjo visų perkaityti. Įdomu, ar atsiras dar Lietuvoje toks žmogus, kuris priims J.Miltinio iššūkį – ims ir bent didžiąją dalį jų – vis dėlto gal būt pavartys, o gal net ir perskaitys?
Komentaras skambėjo per LRT radiją
