Festivalyje pasirodė kūrėjai iš Lenkijos, Latvijos, Šveicarijos, Italijos, Vokietijos, Belgijos, Vengrijos ir Prancūzijos. Latvijai atstovavo Lietuvoje viešėjęs spektaklis „Legionieriai“. Jo režisierius Valters Sīlis šį sezoną Vilniuje pristatė pasakojimą apie Sausio 13-osios įvykius – „Barikados“.
Prancūzijai atstovavusioje trijulėje buvo matyti ir lietuviškas veidas. Šiuolaikinio šokio atstovė Vilma Pitrinaitė studijuoja Strasbūre. Kartu su Thomasu Pondevie jie laisvai interpretavo šiuolaikino rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Deguonis“, įpindami į ją Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“. Šiemet Naujajame Baltijos šokyje Vilniuje galėjome išvysti V.Pitrinaitės solinį darbą, - eskizą „Mis Pasaulis 2014“.
Tarpdiscipliniškumas. Galbūt nebe tokia nauja, bet ir toliau ryški Europos teatro kryptis, buvo pastebima ir šiemet. Festivalyje netrūko draminių – muzikinių spektaklių, choreografinių elementų. Vienuose pasirodymuose dominavo žaidimai su technika, o kituose buvo išnaudojamos visos kūno raiškos galimybės. Nemaža dalis jaunųjų teatralų imasi rašyti savo dramaturgiją arba laisvai interpretuoti ar perkurti jau esamą.
Svarbi festivalio misijos dalis – palaikyti tarptautinį bendradarbiavimą ne tik tarp jaunų kūrėjų, bet ir jų mokytojų. Jau antrus metus „Premières“ yra dvikalbis festivalis, organizuojamas trijų teatrų iš Prancūzijos ir Vokietijos. Jo metu vyko ir „Écoles des Écoles“ tinklo organizuotos kūrybinės dirbtuvės, seminarai teatro dėstytojams, susirinkusiems čia iš visos Europos.
Šiemet su teatrologe Elona Bajoriniene bei režiseiriumi Gintaru Varnu Strasbūre lankėsi ir jauna režisierė bei dėstytoja Loreta Vaskova. Ji pasidalijo festivalio įspūdžiais su lrytas.lt skaitytojais.
– Kokį įspūdį paliko Strasbūre matyti spektakliai?
– Mačiau daug skirtingų išraiškų, kalbos būdų scenoje. Spektakliai grindžiami medžiaga, paremta nuo dokumentikos iki Elfriede Jelinek romano „Mylimosios“.
Spektakliuose buvo tikrai nemažai drąsos. Na, kad ir tokios konservatyvios šalies Lenkijos atstovų pastatyme buvo naudojamas nuogas kūnas. O atrodo, kad tai turėtų būti tabu.
Vokiečių darbas buvo mažiausiai panašus į įprastą teatro spektaklį. Jis buvo paverstas koncertu.
Taigi panašu, jog nėra bijoma ryškių priemonių keičiant teatro formą.
Išliko drąsos ir laisvės eksperimentams jausmas.
– Kas, jūsų nuomone, pasirodė ryškiausiai?
– Man tai buvo lenkų spektaklis „Amatorki“. Žinoma, tai kiek subjektyvu, nes man pačiai labai patinka E.Jelinek kūryba, kuria čia ir buvo remtasi.
Taip pat patiko italų darbas „What the hell is happiness?“ (liet. „Kas, po velnių, yra laimė?“). Savo spektaklio siužete jie atkuria pasaulio atsiradimo istoriją ir rodo, kaip mes patys tą pasaulį sugadinome. Obuoliai ir medžiai buvo nemokami, o šiandien turime daug dirbti tam, kad nusipirktume namą su medžiu ir obuoliais.
Iš esmės nebelieka laiko meilei ir nėra aišku, kaip gyventi pasaulyje, kuriame, jei nori obuolio, turi eiti dirbti. Tai, kas man jų darbe buvo gražiausia, - pats faktas, jog jiems rūpi tokios temos, šiandiena ir jog apie tai jie kalba patys, - savais tekstais.
– Ar teko dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse?
– Taip, jos buvo skirtos aktoriaus darbui, veikimui su kauke. Nesakyčiau, jog tai buvo kas nors labai nauja ar netikėta. Vis dėlto dirbtuvių metu iš tiesų pavyko artimiau susipažinti, susibendrauti su kolegomis iš kitų šalių. Manau, jog bendravimas, dalijimasis mintimis, patirtimi čia ir buvo svarbiausia.
– Kaip pati pradėjote dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA)?
– Oskaro Koršunovo rinktam aktorių kursui taip pat vadovauja ir Darius Meškauskas. Pas jį aš mokiausi dar Klaipėdoje. Man grįžus iš magistro studijų Maskvoje, V.Mejerholdo centre, jis man pasiūlė padirbėti su studentais.
– Ką dėstote akademijoje?
– Pradėjome nuo biomechanikos, fizinių pratimų. Kadangi tai – kanoniniai užsiėmimai, juos derindavau: viena paskaita - biomechanika, kita - pratimai vaizduotei, atminčiai, atsipalaidavimui lavinti.
Vyko dalijimasis patirtimi - tuo, ką perskaičiau ir sukaupiau per praktiką ir studijas.
Vėliau, ir dabar, esu viena iš jų specialybės dėstytojų.
– Ką reškia būti jauna dėstytoja?
– Sunkumas būtų tas, kad einant paimti auditorijos rakto tavęs prašo studento pažymėjimo.
Iš tiesų manau, kad tai – tęstinis procesas, man kol kas naujas. Jame – labai daug atsakomybės. Turi aiškiai suformuluoti žymiai daugiau, atrodo, savaime suprantamų dalykų ir iš naujo juos išmokti. Dėstytojo pozicija, - dar vienas būdas tyrinėti žmones, dar viena to mokykla. Svarbiausi čia – studentai.
O didžiausias pasitenkinimas yra tuomet, kai su jais kažkas įvyksta ir jie atsiskleidžia.
– Šiemet už spektaklį „59‘Online“ buvai nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Tačiau sezonas buvo žymiai gausesnis darbų. Gal jau galite susumuoti, kiek visko pavyko nuveikti?
– Iš tiesų, didžiulis intensyvumas prasidėjo nuo praėjusio pavasario, kuomet pradėjome repetuoti „59‘Online“. Per tą laiką buvau ir Lenkijoje, kur dirbome pagal Franzo Kafkos kūrybą. Ten 8 žmonės rinkosi savo metamorfozes, gyvūnus, rašė monologus, iš esmės per šią temą reflektavo save.
Ruošėme Gabrielės Labanauskaitės pjesės „Jeigu“ skaitymą „Versmėse“, ten taip pat vyko dirbtuvės su dramaturgais. Pastatėme ir šiuolaikinę Alberto Navicko operą „Truetruestory“. Su studentais išleidome spektaklio eskizą pagal I.Vyrypajevo „Deguonį“.
Iš tiesų į šį sezoną žvelgiu kaip į pereinamąjį, pilną skirtingų patirčių ir daug adrenalino.
