S. Jačėnas viliasi, kad jo pirmasis režisūros blynas neprisvils

Keistuolių teatro, daugelio sceninių projektų sumanytojas ir kūrėjas, televizijos laidų vedėjas S.Jačėnas debiutuos Klaipėdos dramos teatre – Žvejų rūmuose žiūrovai birželio 18-ąją pamatys jo režisuotą prancūzų rašytojos Marguerite Duras (1914–1996) pjesę „Savanos įlankoje“.

Premjeros išvakarėse S.Jačėnas pasidalijo mintimis apie šį savo darbą, naujomis spalvomis nušvietusį jo kūrybos biografiją.

– Prancūzų literatūros Edith Piaf vardą pelniusios M.Duras kūryba paženklinta nežabota aistra, netikėtais atsivėrimais, herojai dažnai balansuoja tarp meilės ir mirties. Ar jums patinka moteriški romanai?

– Man patinka geri romanai, nesvarbu, kas juos parašė. Šio spektaklio istorija susipynusi su Klaipėdos dramos teatro aktore Nijole Sabulyte, šiemet pažyminčia jubiliejinę sukaktį.

Galvodami, kaip ją pažymėti, pasirinkome pjesę, kurioje jos partneriu buvo Vytautas Paukštė, bet planai staiga pasikeitė. Tada prisiminėme M.Duras „Savanos įlanką“.

– Toks kūrinys – lyg benefisas žinomai uostamiesčio aktorei. Kaip sekėsi darbuotis iki premjeros?

– Užpernai „Savanos įlanka“ buvo pastatyta Maskvos akademiniame dramos teatre (MCHAT). Rusiškas pjesės vertino variantas man patiko, gavę lietuviškąjį kibome į darbą.

Tada supratau, kad tekstą reikės šiek papildyti, prireikė trečiojo herojaus, apie kurį kalbama pjesėje. Restauruojamas Klaipėdos dramos teatras vis dar neturi savo scenos.

– M.Duras kūriniuose kunkuliuoja prieštaringi moteriški jausmai, o meilė neretai suvokiama kaip išsigebėjimas nuo visų blogybių ir negandų.

– Šioje pjesėje irgi netrūksta įtampos. N.Sabulytė vaidina pagyvenusią damą – buvusią aktorę, kuri nenori prisiminti praeities, labai svarbios kitai, jaunesnei moteriai.

Paaiškėja, kad pastaroji yra tos damos anūkė. Jos motina nusižudė ten, kur rutuliojasi veiksmas – Savanos įlankoje. Aktorė dangstosi prisiminimais apie teatrą, o anūkė, kurios vaidmenį atlieka Sigutė Gaudušytė, trokšta viską sužinoti.

– Norėjau, kad ji būtų artima jubiliatei. Pagrindinė herojė, kaip ir ji, yra aktorė, visko mačiusi, išgyvenusi daug skaudžių akimirkų.

Pjesėje prasiveržia užaštrinta meilės ir mirties poetika, M.Duras kūryboje suvokiama tarytum išsigelbėjimas nuo betikslio gyvenimo rutinos. Rašytoja „Savanos įlanką“ pati režisavo Paryžiaus teatre, kai buvo jau išleidusi savo garsųjį bestselerį – romaną „Meilužis“.

Kūrėmė spektaklį apie amžinąją meilę, apie skausmingus prisiminimus, apie gyvenimą be praeities. Mėginome visa tai savaip perteikti teatro kalba. Nors N.Sabulytė trykšta optimizmu, jos gyvenimo ir kūrybos biografija irgi ne rožėmis klota – persmelkta skaudulių.

– M.Duras – literatūros novatorė, kurios kūryba pasižymi nenuspėjamu žodžių virpėjimu, giliomis potekstėmis. Kaip ją interpretavote?

– Išties pjesė – literatūrinė. Vienas dalykas – raiškiai perskaityti tekstą, kitas – vaidinti, sukurti scenoje reginį.

Pati M.Duras, regis, nebuvo patenkinta savo pjesės turiniu, nuolat ją taisė ir braukė. Tai mus savotiškai padrąsino miksuoti tekstus – vizualizavome juos, įjungėme trečiąjį herojų – vyro vaidmens atlikėją Liną Lukošių.

– Mėgstu analizuoti, gilintis į tekstus, aiškintis, kodėl jie tokie, o ne kitokie.

Žmones ilgainiui užgula, o kartais net ir pradeda gniuždyti skausmingi prisiminimai – nėra lengva nuo jų vaduotis išsikalbant su kitais.

Kartais scenoje pajusdavau, kad vaidinu viena, o galvoju apie kitką. Ta prasme M.Duras pjesė susilieja ir su mano patirtimi.

– Vaikystę praleidau Kauno profsajungų teatre. Visą gyvenimą svajojau būti ne aktorius, o režisierius, net mokiausi šio amato. Tačiau mūsų kursas, sovietmečiu specialiai rengtas Miniatiūrų teatrui, buvo išdraskytas.

Po tarnybos kariuomenėje baigęs studijas išvykau į dirbti Marijampolę, su bendraminčiai kūrėme Keistuolių teatrą, vėliau - atsidūriau televizijoje. Viskas susiklostėsi kitaip nei galvojau.

– Nesu visiškas naujokas – teko prisiliesti prie teatro iš arti, vaidinti, dalyvauti įvairiuose projektuose. Su „keistuoliais“ rengiau programas, muzikiniame teatre režisavau Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“.

Tiesa, dramos teatrų smagračiai sukasi kitaip. Dabar šiek tiek jaudinuosi, bet tokia būsena prieš premjerą – normali.

– Maestro Juozas Miltinis kažkada ištarė, jog didžiausias menas - kulinarija. Jis buvo išradingas virėjas ir genialus režisierius.

Galima visko pridėti į tešlą, bet iš orkaitės ištrauktas pyragas nebus gardus. Pažiūrėsime, kaip bus. Tikiuosi, kad blynas neprisvils.