Antradienį Vilniaus festivalyje jis lyg vienu atokvėpiu atliko sproginėjančią emocijomis Johanneso Brahmso Pirmąją sonatą, Bela Bartoko Burleskose tarsi lėlininkas, tampantis už siūlų marionetes, rikiavo savo spalvingus personažus. Po to nukėlė publiką į jauno Ludwigo van Beethoveno pasaulį (Trečioji sonata, op.2), slogius Sergejaus Prokofjevo apmąstymus (Sonata Nr.7), vis kitaip užvaldydamas klausytojų vaizduotę.
Atrodytų, šiam menininkui seniai nėra kur tobulėti – po kiekvieno jo koncerto Lietuvoje jo adresu liejasi epitetai: „tobulybės viršūnė“, „aukščiausias lygis“, „superpianistas“. Tačiau Lukas gali mums parodyti tai, kas Lietuvoje negrojama, nes kiti pianistai tokį repertuarą sunkiai įveiktų. Tokios retenybės antradienio vakarą, anot specialistų, buvo J.Brahmso ir B.Bartoko opusai.
Tarsi muzikos architektas
„Visi L.Geniušo programos kūriniai parašyti labai stiprių pianistų. Praėjo laikai, kai didieji fortepijono liūtai rašė tokią muziką. Ir Lukas groja kaip didieji praeities pianizmo klasikai. Jis nepasiduoda šiandien paplitusiai madai papildyti savo grojimą, kad labiau įtikintų publiką, neaiškia pantomima, psiaudoaktoryse ir maivymusi.
Viskas glūdi jo fantastiškose techninėse galimybėse ir interpretacijų formos, architektonikos skaidrume, – dalijosi koncerto įspūdžiais muzikos kritikas ir eseistas Edmundas Gedgaudas. – Jo interpretacijos kartais verčia susimąstyti kaip genialūs architektūros kūriniai.
Pasaulyje apstu techniškų pianistų, bet L.Geniušas yra ypatingas. Man labai patinka jo muzikavimo žaidybinis pradas. Daugelyje kalbų – vokiečių, anglų, rusų, lenkų, kitose – žodis „groti“ reiškia ir „žaisti“. Luko muzikavimas pateisina šio žodžio prasmę“.
Pirmieji prisilietimai – gaiviausi
Rečitalyje ir Nacionalinės filharmonijos salė, visuomet audringai sutinkanti L.Geniušą, buvo pritemdyta kaip per spektaklį. Publika nenoriai paleido iš scenos savo dievinamą artistą, prieš tai išprašiusi dar tris bisus – S.Prokofjevo, Leonido Desiatnikovo ir Aleksejaus Riabovo kūrinius.
Įdomu, kad paskutiniam akordui atlikėjas pasirinko ukrainiečio melodiją rusų liaudies dainos „Ei, uchniem“ tema ir tik šį kūrinį grojo iš natų.
„Koncertai, kuriuose atlieku naujai išmoktus kūrinius, man būna sėkmingiausi – tas pojūčių šviežumas man labai svarbus“, – prisipažino Lukas, kalbėdamas apie vakaro programą.
Mat B.Bartoko ir S.Prokofjevo kūrinius jis pirmą kartą atliko tik prieš dvi savaites rečitalyje Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje, anksčiau nebuvo grojęs ir L.van Beethoveno Trečiosios sonatos.
„Dabar laikausi požiūrio, kad programai nebūtina konceptuali idėja. Kartais man tiesiog norisi pagroti kūrinius, kuriuos labai mėgstu ir žinau, kad galėčiau juos atlikti labai gerai“.
Įsitvirtino tarp pianistų elito
Prieš metus įstojus į Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą, pianistui tapo lengviau rasti laiko koncertams. Jų geografija plečiasi. Pastaruoju metu Luką pradėjo globoti didelė Londono agentūra „Askonas Holt“, dirbanti su geriausiais planetos orkestrais, dirigentais, kompozitoriais, operos žvaigždėmis.
Solisto kitą sezoną laukia rečitaliai Londono „Wigmore Hall“, Paryžiaus Luvro salėje, planuojami turai Azijoje.
Po kelių dienų L.Geniušas koncertuos „Grange de Meslay“ festivalyje Prancūzijoje, kurį įkūrė legendinis Sviatoslavas Richteris. Šiemet šis renginys švenčia 50-metį ir pristato visą būrį fortepijono korifėjų, tarp jų – Borisą Berezovskį, Nikolajų Luganskį, Arcadi Volodosą, Nicholą Angelichą, Nelsoną Freire. Lukas festivalyje skambins Paulo Hindemitho ciklą „Ludus Tonalis“.
Šią vasarą jam teks garbė užbaigti Prancūzijoje kitą tokio paties kalibro festivalį – „La Roque d‘Antheron“. Lietuvis čia koncertuos su Maskvos P.Čaikovskio simfoniniu orkestru. Liepą jo laukia rečitalis ir F.Chopino festivalyje Nožane, kur kompozitorius buvodavo su George Sand.
Iš Luko repertuaro susidarytų maždaug 15 solinių programų, jis moka apie 30 fortepijoninių koncertų. Tačiau lietuvių publiką kitą sezoną Lukas vėl žada nudžiuginti premjeromis – P.Čaikovskio Antruoju koncertu ir W.A.Mozarto 20-uoju.
