Po popstiliumi dainuojančio švedų vokalinio ansamblio „The Real Group“ nerūpestingo koncerto nerti į depresyvų rusų kompozitoriaus A.Schnittke’s (1934-1998) muzikos pasaulį – kaip smigti iš rojaus į pragarą. Šiemetis Vilniaus festivalis kupinas netikėtumų.
Tačiau net patys Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas Sergejus Krylovas) muzikantai, sekmadienį griežę su savo mylimais pertneriais -- smuikininku S.Krylovu ir altininku Maksimu Rysanovu bei nauju pažįstamu violončelininku Aleksandru Rammu – A.Schnittke‘s muziką, nesitikėjo, kad publika didelę jos dozę suvirškins be jokio pasipriešinimo.
Po kompozitoriaus Koncerto „Trims“ bei Concerto grosso Nr.1 (jį su S.Krylovu grojo Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva ir klavesinistė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, o M.Rysanovas dirigavo) artistai po kelis kartus buvo kviečiami į sceną nusilenkti.
Bičiulių tandemas pasikeitė
A.Schnittkę su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) siejo ypatingas ryšys. 1977-aisiais tik šio orkestro įkūrėjo Sauliaus Sondeckio dėka kompozitorius išvyko su kolektyvu į Vakarus ir pats grojo gastrolėse Concerto grosso Nr.1 fortepijono ir klavesino partijas.
Šio kūrinio premjera įvyko Vilniuje. Vėliau A.Schnittke patikėjo LKO dar kelių kūrinių premjeras, o sukrėstas kruvinųjų 1991 metų įvykių, parašė „Sutartines“, kurios kasmet skamba žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui. Kompozitorius bendravo su kolegomis Lietuvoje, skaitė paskaitas Muzikos ir teatro akademijoje.
Sekmadienį Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjusį koncertą „Trims“ kritikai apibūdina kaip trijų instrumentų kivirčą. Tai niūri, kartais isteriška muzika, parašyta Gidonui Kremeriui, Jurijui Bašmetui ir Mstislavui Rostropovičiui.
Įdomu, kad šiuos Lietuvos bičiulius likimas iš tikrųjų išskyrė: violončelės legenda iškeliavo anapus, o smuikininkas ir altininkas atsidūrė skirtingose politinių barikadų pusėse, kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui.
Dar įdomiau, kad smuikininką G.Kremerį ir altininką J.Bašmetą Vilniaus festivalyje pakeitę nauji Lietuvos bičiuliai – taip pat yra rusas ir ukrainietis, tik į politiką jie nesivelia, politikuoja nebent muzikoje.
Solisto liga nesutrukdė
„A.Schnittke‘s kūryba depresyvi, bet man labai patinka – tai garsais įkūnyta tiesa, kad ir kokia ji būtų baisi. Aš jau nustojau jos bijoti. A.Schnittke ištraukė į paviršių ir parodė siaubą, kurio bijojo Dmitrijus Šostakovičius“, – kalbėjo po koncerto vienu geriausių šių laikų altininkų tituluojamas M.Rysanovas.
„Programa buvo sudėtinga publikai, o iš atlikėjų reikalavo tiksliai sudėlioti akcentus, – aiškino altininkas ir dirigentas. – Aš nenustoju stebėtis Lietuvos kamerinio orkestro imlumu ir reakcija. Spėjome pasirengti koncertui per vieną repeticiją – liga man sutrukdė atvykti anksčiau.
S.Krylovas nuostabiai dirba su orkestru. Ir groti su juo pačiu didžiulis malonumas. Esu pasirodęs su daugybe smuikininkų – nė vienas jų nėra toks jautrus detalėms, juvelyriškas“.
Dieviškų dainų mįslė
Trečiadienį pasaulis minės vokiečių kompozitoriaus R.Strausso (1864-1949) jubiliejų. Šio kūrėjo kompozicijos nuolat šmėžuoja Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) repertuare, ir muziko 150-ojo jubiliejaus proga atliktas jau ne vienas kūrinys – tiek su maestro Juozu Domarku, tiek su sekmadienį dirigavusiu Modestu Pitrėnu.
Tačiau Vilniaus festivalis palepino publiką ne tik populiariąja jauno kompozitoriaus simfonine poema „Don Žuanas“, bet ir retai Lietuvoje skambančiomis Keturiomis paskutinėmis dainomis, kurios vadinamos jo muzikiniu testamentu.
Kritikai neatsistebi, kaip šis nuobodus bavaras, miesčioniškų įpročių vergas sukūrė tokį trapų, tarp būties ir nebūties plevenantį šedevrą.
Visoje R.Strausso biografijoje turbūt neatrastume spontaniškos aistros pėdsako ar nesavanaudiško poelgio. Vienintelis jo kūrybos orientyras buvo rinkos poreikiai, o ambicijas atstojo materialinės naudos troškimas. Jei šiam kūrėjui nebuvo svetimos emocinės ir intelektualinės gelmės, jis jas puikiai slėpė.
Vienaip ar kitaip, R.Straussas rašė magišką muziką. „Ypač jaudina R.Strausso dainos savo turtinga harmonija, melodijų moduliacijomis, – pripažino muzikologė Živilė Ramoškaitė. – O jo orkestras yra simfonizmo viršūnė – didžiulis, tirštas, sudėtingas, spalvingas.
Tai muzika, kuriai reikia erdvės, kad garsas kiltų. Nacionalinės filharmonijos salė R.Straussui per ankšta. Dėl to negalėjome pajusti visos lenkų dainininkės Agos Mikolaj meistrystės atliekant Keturias paskutines dainas.
Ši solistė puikiai jaučia R.Strausso dainų stilių, stengėsi perteikti subtiliausius jų niuansus“.
Ketvirtadienį Vilniaus festivalyje laukia naujas posūkis – į baroko pasaulį.
