„Tristanas ir Izolda“ Bastilijos operoje buvo rodomas balandžio 8–gegužės 4 d. (spektaklį žiūrėjau 12 d.). Dirigavo Philippe'as Jordanas – kaip supratau iš publikos reakcijos, viena Paryžiaus muzikinės scenos žvaigždžių, Paryžiaus nacionalinės operos muzikos vadovas (Opéra National de Paris vienija nacionalines operos ir baleto trupes, o spektaklius rodo moderniame Bastilijos ir istoriniame Garnier rūmų pastatuose).
Žavus 39 metų maestro išties labai jautriai padirigavo R.Wagnerį. Aukštą meistriškumą turbūt lėmė ir tai, jog šis šveicarų dirigentas jau nuo pat savo karjeros pradžios diriguoja r.Wagnerio ir Richardo Strausso operas (beje, jis dar yra ir koncertuojantis pianistas), be to, jo tėvas Arminas Jordanas taip pat buvo dirigentas. Ph.Jordanas Paryžiaus nacionalinės operos muzikos vadovu tapo 2009 m. ir juos bus iki 2018-ųjų.
Prie puikaus muzikos skambesio prisidėjo ne tik aukšto lygio orkestro meistriškumas, puikus garsinis dainininkų, choro (dainavusio iš balkonų) ir orkestro balansas, bet ir nepriekaištinga Bastilijos operos akustika. 1990 m. atidarytas teatras, žinoma, nėra toks puošnus kaip 1875 m. beaux-arts stiliumi pastatyti Garnier rūmai, su kuriais ir asocijuojama Paryžiaus opera, tačiau funkcionalumu „Bastilija“ tikrai nenusileidžia. (Kalbama, kad iš tolimiausių vietų balkone čia galima gerai matyti sceną, o senojoje Garnier operoje iš kai kurių vietų matomumas labai ribotas.)
Mėgstu spektaklius, apskritai viską, kur dera šiuolaikiškumas ir tradicija, kai pastaroji suvokiama ne kaip mumija, kurią paliesi ir ji subyrės, o, sakyčiau, funkcionaliai.
Kas yra opera? Spektaklis. O spektakliai yra statomi ir atliekami (bei žiūrimi) žmonių, gyvenančių čia ir dabar, kuriuos inspiruoja jų aplinka, tačiau ją juk sudaro ir tradicijos ženklai. Šiuolaikiškumas – tai ir galimybė rinktis bei mokėjimas panaudoti labai pažangias technines priemones – tarsi amato aukštasis pilotažas, o talentingi žmonės moka iš plačios pasiūlos tikslingai atsirinkti tai, ko jiems reikia.
Būtent toks – labai išgrynintas – yra šis „Tristano ir Izoldos“ pastatymas. Scenoje – tik pagrindiniai solistai; choras ir net Jaunojo jūreivio bei Piemens dainas atliekantis solistas dainavo iš šoninių balkonų (kas siužetiškai visiškai pateisinama, nes abi dainos ataidi iš toliau). Tokį „fokusą“ jau esu mačiusi Varšuvos didžiajame teatre Mariuszo Trelinskio statytoje „Turandot“, bet P.Sellarsas turbūt pirmesnis jį panaudojo. Taip tarsi išvaloma scenos erdvė ir sutelkiamas dėmesį į pagrindinius solistus, kita vertus, sukuriamas erdvinio skambesio efektas.
Žinoma, jau pati R.Wagnerio operos ir muzika, ir libretas yra išgryninti. Čia daug kameriškumo, pradedant pačia istorija, kurios centre – ne Dievų epas (kaip „Nybelungo žiedo“ operose), bet dviejų žmonių meilės istorija. Atlikėjų sudėtį taip pat galima būtų pavadinti kamerine – iš septynių veikėjų pagrindiniai yra keturi (Tristanas, Izolda, jos tarnaitė Brangena ir Karalius Markas), o dažniau scenoje būna tik vienas, du arba trys solistai: Izolda ir jos tarnaitė Brangena, Tristanas ir Izolda, Tristanas, Izolda ir Brangena, Tristanas, Izolda ir karalius Markas ir pan. Operoje skamba „begaliniai“ duetai, monologai, kartais peraugantys į didesnį ansamblį.
Toks R.Wagneriui būdingas ilgas vienos būsenos eksponavimas, ilgai trunkančių išsisakymų plėtojimas režisieriams paprastai tampa pagrindine problema: kuo užpildyti sceną, kad greito televizinio veiksmo sugadinti žiūrovai nenuobodžiautų? Operos avangardistas P.Sellarsas pasitelkė paprastą, bet veiksmingą sprendimą. Savo kūrybiniame bagaže sukaupęs viso „Nybelungo žiedo“ pastatymą su lėlėmis (tai buvo vienas pirmųjų jo darbų), neretai skandalingus klasikinių ir baroko operų pastatymus bei Johno Adamso „Niksonas Kinijoje“ ir „Doctor Atomic“, Kaijos Saariaho „L'amour de loin“ premjeras, P.Sellarsas šį kartą leido pirmu smuiku griežti garsaus amerikiečių videomenininko B.Violos vaizdo projekcijoms.
B.Viola laikomas viena pagrindinių naujųjų medijų figūrų – jo darbai eksponuojami Nacionalinėje Londono galerijoje, „Metropolitan“ meno muziejuje Niujorke ir kitur, o šį pavasarį turbūt neatsitiktinai lygiagrečiai „Tristano ir Izoldos“ spektakliams – Paryžiaus „Grand Palais“ erdvėse.
B.Violos kūrybos tematika tiesiog tobulai rezonavo su R.Wagnerio „Tristanu ir Izolda“. B.Violą domina pamatinės žmogiškos patirtys – gimimas, mirtis, sąmonės būsenos, dvasingumo aspektai. Jį inspiruoja įvairiausios misticizmo tradicijos – krikščioniškosios, dzenbudizmo, islamiškojo sufizmo. O R.Wagneris, kaip žinoma, „Tristaną ir Izoldą“ 1857 m. rašė ne tik paveiktas uždraustos meilės poetei Mathilde Wesendonck kančių, bet ir perskaitęs Arthurą Schopenhauerį bei „Bhagavadgytą“.
Vaizdo projekcijose sulėtintai rodomi gamtos vaizdai (kai kurie labai artimi lietuvio akiai – pušynas, banguojanti jūra, smėlis tarsi Baltijos pajūrio) ir pagrindinių personažų alter ego – vyras ir moteris. Pirmojo veiksmo Tristano ir Izoldos susitikimo ir įsimylėjimo scenoje šiedu (beje, ne jaunikliai) projekcijoje, dėvintys stilizuotais gal viduramžių, o gal rytietiškais rūbais (kostiumų dailininkas Martinas Pakledinazas), padedami tarnų lėtai nusirengia iki nuogumo, prausia vandeniu veidą; kitoje įspūdingoje projekcijoje Izolda lėtai krinta į vandenį – tarsi panyra į meilę, dar kitoje – uždega žvakes, kurių vis daugėja, kol jos užpildo visą ekraną. Sulėtintas judėjimas suteikia veiksmui rituališkumo, projekcijose išryškinamos pagrindinės stichijos – vanduo, ugnis, žemė, o drauge vaizdų rodymo tempas bei kuriama atmosfera puikiai atitinka R.Wagnerio muzikos tėkmę. Ir opera visiškai neprailgsta.
Užleisdamas centrinę scenovaizdžio vietą projekcijoms režisierius vis dėlto nenusišalina ir nepalieka solistų savieigai. Scenos judesys natūralus, bet drauge kiekvienas gestas turi savo prasmę. Vietomis „rankų choreografija“ ir simbolika kiek priminė Eimunto Nekrošiaus „Otelą“ mūsų Nacionaliniame operos ir baleto teatre (kai kurios projekcijos priminė Rimo Sakalausko projekcijas Onutės Narbutaitės „Kornete“), tačiau P.Sellarsas šioje plačiais potėpiais pateikiamoje visumoje sudeda ir itin taiklius psichologinius taškus.
Pavyzdžiui, Karaliaus Marko personažas. Jį dainavo, beje, vienintelis pirmosios 2005 metų pastatymo sudėties solistas, puikus bosas Franzas Josefas Seligas (premjerą rengė dirigentas Esa Pekka Salonenas). Markas – apgautas sutuoktinis, iš tiesų giliai sielvartaujantis dėl žmonos ir mylimo sūnėno išdavystės, tačiau drauge jis yra ir intrigos meną įvaldęs valdovas. Nepaprasto įtaigumo mizanscena, kai II veiksmo finale užklupęs Tristaną ir Izoldą „nusikaltimo vietoje“ Markas... pabučiuoja Tristaną – globėjiškai, draugiškai, tėviškai, o drauge tame pabučiavime yra ir Judo bučinio prieskonio. Tai pajunti iš kitų scenos dalyvių, pirmiausia Izoldos, nebylios reakcijos – žvilgsnio, veido išraiškos, subtilios kūno kalbos.
Ką kalbėti apie operos kulminaciją – Tristano mirtį ir Izoldos „Liebestod“. Žinoma, sceną užpildo magiškos videoprojekcijos (šviesų dailininkas Jamesas F. Ingallsas), meistriškai dirigento vedama lyg banguojanti R.Wagnerio muzika, o atlikėjai, regis, nieko ypatingo scenoje nedarydami, vis dėlto yra tiek organiški, kad negali neigti režisieriaus nematomos ir talentingos rankos.
Taigi – atlikėjai. Kad visi solistai – aukštos klasės dainininkai, savaime suprantama tokio lygio pastatyme. Bet labiausiai „kabino“ jų stipri vidinė motyvacija. Kiekvienas tiesiog sirgo už savo personažą, gyveno Tristano, Izoldos, Brangenos, Kurvenalio gyvenimus. Turbūt nėra nieko puikiau, kai spektaklis, skambanti muzika tampa išsipildymu ne tik žiūrovui, atėjusiam į teatrą kaip į šventę, bet ir Tristano ar Izoldos atlikėjui, kuriam, regis, dainavimas šitame spektaklyje tampa svajonės išsipildymu. Galbūt taip ir buvo.
Tristaną dainavo šveicarų tenoras (beje, 58 metų) Robertas Deanas Smithas, Karalių Marką – jau minėtas F.J.Seligas, Brangeną – įspūdingas sopranas Janina Baechle, taip pat – Jochenas Schmeckenbecheris (Kurvenalis), Raimundas Nolte (Melotas), jaunas slovakų tenoras Pavolas Breslikas (Jaunas jūreivis, Piemuo). O šios karūnos perlas – V.Urmanavičiūtės Izolda. Izolda tapo V.Urmanavičiūtės triumfu. Galiu paliudyti, kad ovacijos po spektaklio, skirtos būtent Violetai, buvo galingos. Ten publika pratusi kviesti solistus nusilenkti net ir po kiekvieno veiksmo, o stojasi susižavėję žiūrovai dar sparčiau nei pas mus Lietuvoje...
Labai moteriška, šilta, sakyčiau, lietuviškai jausminga V.Urmanavičiūtės Izolda sužibo įvairiausiomis muzikinėmis ir vaidybinėmis spalvomis. Ji buvo kitokia, labiau niuansuota nei galbūt vaizduotės piešiamas standartinis Wagnersängerin (Wagnerio dainininkės) įvaizdis: kai solistė išsižioja ir galingo garso nepertraukiamu srautu užmuša viską, kas pasitaiko pakeliui... Manyčiau, turtingiems V.Urmanavičiūtės niuansams įtakos turėjo ir jos pastarojo dešimtmečio patirtis atliekant itališką soprano repertuarą, reikalaujantį balso lengvumo ir paslankumo, kitokių tembrinių savybių nei „Wagnerio standartas“.
Prieš šešetą metų kalbinta solistė interviu kaip tam tikrus balso skambesio etalonus minėjo praeities primadonas Zinką Milanov, Helen Traubel, Rosą Ponselle, Monserrat Caballe, Joan Sutherland, dainavusias tiek itališką, tiek vokišką repertuarą. Dainininkės orientacija į gana įvairų vokalinį lauką turbūt ir išpuoselėjo itin niuansuotą Izoldos atlikimą.
Pati dainininkė savo Izoldą laiške šių eilučių autorei pakomentavo taip: „Išties dedu pastangas, kad balse būtų daug atitinkamų spalvų, nes juk įvairuoja situacijos, emocijos, muzika. Kartais būtini ir stambesni potėpiai, bet dažnai atitinkamo išpildymo reikalauja atskirų žodžių prasmė.“
