Festivalyje buvo pristatyti režisierių Jono Vaitkaus ir Aido Giniočio diplomantai aktoriai, du jaunųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) režisierių darbai, svečiai iš kitų miestų ir valstybių, rašo „Lietuvos rytas“.
Šiemet „Tylos!“ rengėjai rūpinosi ne tiktai spektaklių programa, bet ir jaukia aplinka. Mažojo teatro fojė kasdien skambėjo muzika, buvo siūloma šaltosios arbatos perkaitusiems, buvo patogūs sėdmaišiai pavargusiems.
Čia buvo sumontuota ir didžiulė balta siena, ant kurios kasdien piešinius keitė gatvės bei teatro menų atstovas Antanas Dubra.
Nevykę scenarijų vertimai
J.Vaitkaus auklėtiniai, šiemet baigiantys kino aktorių specialybę, padedami Viktorijos Kuodytės prisistatė kino menui artimais duetais. Didžioji dalis jų pasirinktų pjesių jau buvo pritaikytos filmams arba specialiai rašytos scenarijaus pavidalu.
Deja, aktoriams, ypač spektakliuose ir „Prisilietimas“, labai trukdė neprofesionalūs jų vertimai.
J.Vaitkaus studentai scenoje atrodė persitempę, lyg kovinės parengties – tai tapo kone vaidybos maniera, jų tekstai skambėjo nenatūraliai.
„Naktyje“ pasakojama vienos nakties istorija, kurioje Jis (Edgaras Bechteris) ir Ji (Justė Zinkevičiūtė) po audringo vakarėlio atsibunda lovoje kartu.
Herojų pokalbiai apie seksą, vienas kito kūną, narkotikus, destruktyvų gyvenimo būdą turėtų būti artimi ir pažįstami aktoriams. Vis dėlto verstas, nenatūralus tekstas skambėjo neįtikinamai, o dirbtinės intonacijos jį net pavertė naiviu.
Kita vertus, paaiškėjo, kad jaunieji kino aktoriai dar nesijaučia laisvi ne tik sakyti tekstus, bet ir atverti juose savo patirčių.
Antro kurso staigmena
Tenesupyksta jauniausi A.Giniočio auklėtiniai už klijuojamą „etiketę“, bet kol kas daugelis jų pranyksta visumoje, kurią sukuria jų kurso vadovas.
Vis dėlto iš „Tylos!“ programoje pristatytų spektaklių susidarė įspūdis, kad kai kas gali išsiskirti ir savaip sužavėti.
Įsimintiniausias festivalio atradimas buvo Edgaras Žemaitis. Jis trumpuose, antraplaniuose pasirodymuose sukūrė skirtingus, įsimintinus charakterius, o „Trijose seseryse“ pasižymėjo tvarka ir nuoseklumu išlaikydamas personažo liniją.
E.Žemaitis trumpų etiudų metu sugebėjo nuo paviršutiniško charakterio priartėti prie vaidmens.
Daug duetu vaidinę Danas Kamarauskas ir Mantas Zemleckas – žiūrovo akį patraukiantys, bet nestabilūs aktoriai. Scenoje jie gali būti įdomūs ir įtikinantys, bet kiekvieną sekundę juos skiria plonytė riba iki neskoningos dramos ar paviršutiniškos komedijos.
Jų pasirodymas Gintaro Varno antrakursės režisierės Kamilės Gudmonaitės „Sapne“ nuteikė optimistiškiau.
Tvirtai suvaldžiusi aktorius, režisierė atvėrė dueto gebėjimą tiksliau veikti režisūros rėmuose, sąmoningai reaguoti į savo pačių kalbamus tekstus.
Būsimoji režisierė tikrai verta pagyrimo. Jos kursinis darbas atrodė geriau už Gildo Aleksos diplominį kūrinį „Belgrado trilogija“.
Nors „Sapne“ šmėžuoja nemažai paties G.Varno ar net ankstyvųjų Oskaro Koršunovo spektaklių įvaizdžių, scenoje tampa svarbi vizualika, forma, fiziškumas, o ne tik literatūra.
Lieka tikėtis, kad ilgainiui atsiras ir ryškus pačios K.Gudmonaitės braižas.
Svečių idėjinis teatras
Liūdniausia festivalio dalimi tapo pačių dalyvių, o dar blogiau – ir jų mokytojų beveik ignoruota svečių programa. O būtent čia buvo galima išvysti kitokio – ne literatūrinio, o idėjinio teatro pavyzdžių.
Vienas jų – Klaipėdos Apeirono teatro spektaklis „Uroboras“. Jaunas aktorių ir režisierių ketvertukas interaktyviajame spektaklyje pagal savo pačių sukurtą dramaturgiją savaip kalbėjo apie šiandienio gyvenimo, žaidimo ir jų taisyklių paraleles.
Jiems antrino ir latvių „Dirty Deal“ teatras. Menininkai pristatė du spektaklius apie kasdienybės žaidimus, realybės šou iškreiptą pasaulį ir pasidavimą jam. Kūrėjai kalbėjo apie mirties baimę ir beviltišką kovą su laiku, kurioje pasmerkiame patys save.
Šiuolaikinio gyvenimo absurdas buvo ir britės Tamaros Broadbent tema. Nuo meilės išmaniajam telefonui iki pagiringo grįžimo namo – savo puikiu vokalu Tamara apdainavo daugybę temų.
„Stand up“ žanras nėra palankus jauniems ir nepatyrusiems atlikėjams bei moterims. Tačiau jaunoji britė sugebėjo paneigti abu įsitikinimus.
Tikrumo dvelksmas
Skirtingų žanrų ir formų svečių pasirodymai turėjo bendrą bruožą – visi jie nuo pat idėjos buvo sukurti pačių artistų. Jie kalbėjo savo žodžiais, judesiais, balsais, temomis.
Gal ne kiekvieną kartą rezultatas buvo tobulas, bet visą laiką jautei, kad prieš tave – mąstantys ir nusiteikę pasidalyti savo mintimis žmonės. Jie neprašė pritarimo, greičiau diskusijos. Jie iš tiesų pristatė savo požiūrį, poziciją, o ne veidus ar kūnus.
Apie tai vertėtų susimąstyti LMTA kursų dėstytojams ir vadovams.
