Kalbėjomės tą kartą su A.Šurna apie jo ilgametę partnerę scenoje Eugeniją Pleškytę. Iki aktorės mirties buvo likę keli mėnesiai. Ji buvo išvežta į ligoninę. Po kelias valandas trukusio pokalbio A.Šurna paklausė, kaip Eugenija jaučiasi, ar dar turi jėgų kovoti su sunkia liga. Kai pasakiau, kad jos sveikata kasdien silpnėja, A.Šurnos akys sudrėko: „Žinau, kad Genutei būtų malonu, jei ją aplankyčiau, bet neisiu. Pagalvos, kad atėjau atsisveikinti.“
Ir nenuėjo. Bet kai 2012 metų lapkričio 2-ąją E.Pleškytė mirė, atėjęs į šermenis ir priklaupęs prie jos portreto A.Šurna ilgai meldėsi. Maldą baigė žodžiais: „Keliauk, Genute.“
Dabar, eidamas 75-uosius metus, iškeliavo ir jis pats, rašo „Lietuvos rytas.“
Tad kas tas trečiasis dalykas, kuriuo A.Šurną buvo apdovanojęs Dievas? Gal tai padės atspėti aktoriaus artimų žmonių žodžiai apie jį, jau nukeliavusį į amžinybę.
Sugrįžo į liūdną premjerą
„Niekada nemaniau, kad į savo teatrą po beveik dešimties metų pertraukos teks sugrįžti į tokią liūdną premjerą“, – palydėdama A.Šurną į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį užvakar kalbėjo buvusi kūrėjo žmona aktorė Irena Kriauzaitė.
Juos abu siejo beveik trys dešimtmečiai bendro gyvenimo, kūrybos ir sūnus Saulius Paulius.
Skyrybas su savo antrąja žmona Irena A.Šurna 2006 metais išgyveno sunkiai. Jį buvo netgi ištikęs širdies smūgis, po kurio, gydydamasis Abromiškių reabilitacijos centre, sutiko savo trečiąją žmoną Birutę.
„Visos skaudžios gyvenimo pamokos mums abiem su Antanu – tik į gera, – nenorėdama prisiminti skyrybų ir su jomis susijusių išgyvenimų prisipažino I.Kriauzaitė, šiuo metu taip pat ištekėjusi trečią kartą. – Mano pirmasis vyras netikėtai mirė prieš mėnesį. Taigi aš – jau dviguba našlė.“
Prisimindama bendro gyvenimo metus nuo to laiko, kai po studijų atėjo dirbti į Jaunimo teatrą, o čia susitiko su būsimu vyru, I.Kriauzaitė ištarė: „Jis buvo didis aktorius ir puikus mokytojas. Niekada nedaugžodžiaudavo, nesižarstydavo pagyrimo žodžiais nei kolegoms, nei man kaip žmonai. Jo žodžiai būdavo talpūs. Jei ką nors vertindamas pasakydavo „vartotina“, žinodavau, kad į šį žodį sudėta viskas.“
Kai A.Šurna vedė dvylika metų už save jaunesnę I.Kriauzaitę, ji iš pirmosios santuokos augino septynerių metų dukterį.
„Antanui esu dėkinga ir už tai, kad jis buvo puikus tėvas. Mano Juditą augino kaip savo dukrą, ir iki šiol niekas nežinojo, kad ji – ne jo vaikas. Anūkai jį vadino ir tebevadina seneliu. Man jis sakydavo, kad esu ta moteris, kuri jam vėl pagimdys sūnų. Antanas labai norėjo sūnaus, nes sūnus iš jo pirmos santuokos su aktore Idalija Krikščionaityte mirė mažas nuo leukemijos. Ir mums gimė Saulius Paulius. Dabar jis labai išgyvena dėl tėvo netekties. Bet jau auga ir mūsų bendras su Antanu anūkas Matas. Guvus ir įdomus berniukas. Ką gali žinoti, gal bus toks pat neeilinis vyras ir asmenybė kaip senelis.
Gyvendama su Antanu patyriau daug įdomių pamokų, baigiau aukščiausią akademiją visomis prasmėmis. Koks jis buvo žmogus, per anksti kalbėti. Esu jam labai dėkinga už pastarųjų metų pokalbius telefonu, kurie trukdavo valandų valandas. Abu sutarėme, kad nesame priešai, kad pyktis nėra gyvenimo variklis, pyktis – gyvenimo stabdys. Man tų pokalbių su Antanu labai trūks“, – kalbėjo I.Kriauzaitė.
Išlydėjo į tikruosius namus
Artimiausi A.Šurnai žmonės žinojo, kad gyvendamas su I.Kriauzaite jis vis labiau gręžėsi į tikėjimą, domėjosi joga, budizmu, netradiciniais gydymo būdais.
Aktorius yra atviravęs, kad vaikystėje ir paauglystėje buvo labai pamaldus. Vėliau nuo tikėjimo ir Bažnyčios nutolo, o po sūnaus, kurį visomis išgalėmis bandė išplėšti iš mirties nagų, išėjimo vėl atrado savyje tikėjimą.
Vienoje Vilniaus bažnyčioje jis patarnaudavo per mišias, rinkdavo aukas.
„Iš pradžių man buvo gėda prašyti išmaldos, bet po to supratau, kad tai – savotiškas išbandymas, pranyksta didybė ir puikybė. Juk kai prašai, nusižemini“, – yra prisipažinęs aktorius.
Tačiau A.Šurną labai sukrėtė aukščiausių Bažnyčios hierarchų sprendimas neįleisti į Vilniaus Arkikatedrą prezidento Algirdo Brazausko palaikų. Aktorių tuomet papiktino, kad mirusiuosius bandoma skirstyti į gerus ar blogus.
Pastaraisiais metais aktorius į bažnyčią vaikščiodavo vis rečiau. Sakydavo, kad Dievas – ne tik bažnyčioje, pasimelsti galima ir namie.
Moterys ir vienintelė partnerė
Nors A.Šurna galėjo puikiai vaidinti ir komiškus, ir tragiškus, ir romantiškus vaidmenis, jis ne kartą yra prisipažinęs, kad taip ir nesurado savo režisieriaus, o galbūt tas vienintelis režisierius, kuris būtų vedęs per visus vaidmenis, nesurado jo.
Tačiau aktoriui likimas nepagailėjo išskirtinės partnerės – teatro ir kino primadonos E.Pleškytės, su kuria kartu sukurta daug įsimintinų vaidmenų.
„Genė buvo puiki ir teatre, ir kine. Nors jos „durnas“ žemaitiškas užsispyrimas kartais versdavo iš kojų. Ji man daug kraujo yra sugadinusi. Mes amžinai riedavomės, bet vis tiek vienas kitą traukėme“, – yra sakęs A.Šurna.
Vienu metu visa Lietuva kalbėjo, esą juodu – vyras ir žmona.
„Apie vedybas niekada nebuvome susimąstę, nors iš tikrųjų tarp mūsų buvo tas ypatingas jausmas, kuris lėmė ilgą ir įdomią partnerystę. Ar ji man nebūtų buvusi per stipri žmona, nežinau. Greičiau aš jai būčiau buvęs pernelyg kietas vyras“, – prieš porą metų kalbėjo A.Šurna apie savo amžinąją partnerę.
I.Kriauzaitės teigimu, jis kartais akimirksniu pastebėdavo išskirtines ir talentingas moteris, bet ir pastarosios juo žavėdavosi, nes jis buvo ypač žavingas ir galantiškas vyras.
O pats A.Šurna apie moteris nelabai seniai yra sakęs: „Jos apskritai man – nepažinta žemė. Žinau tik viena: moterys kaip katės – talentą jaučia. Jei jau moteris prilipo, vyrai turėtų žinoti, kad jų talentas įvertintas.“
Iš dangaus nusileido angelas
Paskutinę savo žmoną, 19 metų jaunesnę gydytoją Birutę, A.Šurna vadindavo iš dangaus nusileidusiu angelu sargu, o susitikimą su ja ir perkopus jau šešiasdešimtmetį užklupusią meilę – tikru stebuklu.
„Manau, kad tai ne be Aukščiausiojo įsikišimo. Iš tiesų džiaugiuosi gyvenimu ir netikėtai aplankiusia meile. Pastaruosius metus jaučiuosi puikiai, tarsi iš naujo gimęs.
Drąsiai galiu pasakyti, kad pasaulį gali išgelbėti tik meilė, žmogiška šiluma ir humoras. Ir amžius čia nesvarbus. O humoras – meilės dalis, nes tik mylintis žmogus sugeba juokauti“, – yra kalbėjęs aktorius.
Pastaraisiais metais A.Šurną su Birute dažnai būdavo galima matyti įvairiuose kultūriniuose renginiuose – teatruose, kino premjerose, kurios neretai buvo susijusios su paties aktoriaus darbais.
B.Šurnienė apie savo vyrą irgi atsiliepdavo jautriai. Ji ne kartą viešai yra prasitarusi, kad Antanas jai yra ir dėmesingas, ir supratingas, ir vyriškas.
Išgyveno ir dėl tautos
Nors A.Šurnai asmeninis gyvenimas prieš mirtį leido mėgautis žmogiška pilnatve, jis skaudžiai išgyveno dėl prieš kelerius metus į Angliją uždarbiauti išvykusio sūnaus Sauliaus Pauliaus.
„Bijau, kad jis nebegrįš į Lietuvą“, – nuogąstavo aktorius.
Galbūt ir dėl tų asmeninių išgyvenimų A.Šurna yra pareiškęs ir griežtą nuomonę apie tai, kas darosi Lietuvoje: „Prisiminkime, kam keturiasdešimt metų Mozė žydus po dykumą vedžiojo? Kad išmirtų. Kad išmirtų visi tie seniai. Kol šitie perdylos neišmirs, tarp jų ir aš, niekas nepasikeis. Nieko nebus, kol neateis jaunimas. Mes dar mažiausiai dešimt metų klaidžiosime po dykumą. Dabar nieko nebus. Dabar visi eina į politiką ir valdžią prisivogti, praturtėti.“
Draugystė visam gyvenimui
Kas yra draugystė ir kas jo geriausi draugai, A.Šurna viešai kalbėti nemėgdavo. Tačiau jis tai puikiai žinojo – su kolega aktoriumi Sauliu Sipaičiu draugavo nuo 1958 metų.
– Kai išeina toks viso gyvenimo draugas, koks man buvo Antanas, suprantu, kad reikia dar labiau kabintis į gyvenimą.
Nes toks išėjimas – lyg variklis, leidžiantis ir toliau dirbti savo mėgstamą darbą, išlaikyti šeimą, – sunkiai tramdydamas ašaras prisipažino S.Sipaitis.
– Kuo pastaruoju metu gyveno A.Šurna? Jis, atrodo, buvo atsigavęs po ligų, nemažai dirbo teatre, net ir jo laidotuvių dieną repertuare buvo numatyta, kad vaidins.
– Pernai dėl auglio jam buvo padaryta žarnyno operacija. Tačiau jis greitai atsigavo.
Grįždamas iš Italijos, iš Paduvos Šv.Antano bažnyčios jam parvežiau šventą paveikslėlį, kurį jis patikrino savo virgulėmis.
Jos prieš tą paveikslėlį atsidarė, o viena net suktis pradėjo.
Vadinasi, paveikslėlis turėjo geros energijos. Tuo Antanas labai apsidžiaugė – lyg ženklu, kad ir ateityje viskas bus gerai.
Daug visko patyręs ir išgyvenęs Antanas buvo šviesus žmogus. Jį palyginčiau su jūreiviu, kuris, išplaukęs į jūrą, nežino, kas jo laukia už horizonto, bet drąsiai plaukia pirmyn.
Tačiau po kiek laiko vis dėlto įplaukia į ramų uostą. Antano atveju – į ramų meilės uostą. Jo gyvenimas pastaruoju metu buvo kupinas meilės ir šviesos.
Jis man dažnai sakydavo: jei koks žmogus tave supykdo ar įžeidžia, atsiprašyk jo mintyse, nes priešingu atveju lazda gali atsisukti kitu galu ir pats nukentėsi.
– Sakydamas apie draugo ramų meilės uostą, turite galvoje jo gyvenimą su žmona Birute?
– Ne tik tai. Kalbu labiau plačiąja prasme.
Mes abu tikėjome, kad gyvenimas gali būti ne tik Žemėje, kad, eidami iš vieno gyvenimo į kitą, mes tobulėsime. Kuo toliau, tuo labiau.
Bet tam reikia ruoštis, kad lengviau būtų palikti gyvenimą Žemėje, kaip rašoma „Faraonų mirties knygoje“.
– Tačiau juk privalu savo darbus, savo misiją atlikti ir žmogiškajame pasaulyje.
– Be abejo. Ir mums su Antanu pasisekė, nes pasirinkome profesiją, kuri nuolatos teikė džiaugsmą ir norą dirbti.
Kadangi jis buvo kur kas didesnio diapazono ir temperamento aktorius nei aš, jam dar teko ir nemenkas krūvis. Lyg karvedžiui armijai vadovauti.
– Koks būdavo Antanas, kai jam nepasisekdavo? Juk, ko gero, ne visada pavykdavo pergales skinti?
– Visko buvo. O ypač jam buvo sunku filme kurti Herkaus Manto vaidmenį. Kai reikėdavo pakelti didelį krūvį, atsakomybę, o kartais ir baimę nugalėti. Nevengdavo ir stikliuko.
Tačiau mokėdavo dirbti su vaidmeniu kaip reta.
– Kaip atsitiko, kad kartu įstojote į tuometę konservatoriją mokytis aktorystės?
– Net nežinau, kaip paaiškinti, kodėl Antanui parūpo aktoriaus profesija.
Mes susipažinome Kaune, mokydamiesi režisūros ir kultūrinių renginių organizavimo buvusioje Kultūros mokykloje. Abu šioje mokykloje atsidūrėme atsitiktinai. Aš svajojau apie istoriją ir archeologiją, o jis – nežinia kodėl.
Kadangi mano tėvai buvo aktoriai, kai neįstojau studijuoti istorijos, tėvas paakino pasimokyti režisūros. Atseit po metų vėl galėsiu bandyti jėgas tarp būsimų istorikų. Nesipriešinau. Per tuos stojamuosius ir susipažinome su Antanu. Jis man kažkodėl krito į akį.
Po metų Antanas ėmė mane įkalbinėti važiuoti į Vilnių. Apgavę mokyklos sekretorę, esą vidurinės mokyklos atestatų mums reikia darbams statybose, išrūkome laikyti egzaminų Konservatorijoje. Ir įstojome mokytis aktorystės.
– Iš kur Antanas turėjo didžiulį automobilių pomėgį? Gal buvo labai azartiškas ir adrenaliną mėgstantis žmogus?
– Dar jaunystėje kartu įsigijome motociklus ir net iki Juodosios jūros buvome nuvažiavę. Tą technikos, automobilių pomėgį jis išsaugojo iki pat mirties. Nepraleisdavo nė vienų svarbesnių varžybų.
Apskritai labai mėgo geras mašinas ir didelį greitį. Kai reikėdavo iš Vilniaus į Šventąją nuvažiuoti, lėčiau kaip 140 kilometrų per valandą nevažiuodavo.
– Kaip pavyko per tiek metų išsaugoti draugystę su Antanu? Juk tarp aktorių pavydas, intrigos – neretas dalykas.
– Aš Antanui nepavydėjau, nors yra buvę net taip, kad kai Jaunimo teatro atidarymo proga buvo statomas spektaklis „Romeo ir Džuljeta“, mes abu vaidinome Romeo. Po kiek laiko tiktai Antanas vaidino Romeo, o aš – Benvolijų.
Yra buvę nemažai ir komedinių spektaklių, filmų, kuriuose dirbdavome kartu. Antanui labai patiko charakteriniai vaidmenys. Esame vienas kitam scenoje nemažai išdaigų prikrėtę.
Kartą po Eimunto Nekrošiaus statyto miuziklo „Meilė ir mirtis Veronoje“ išėjus prieš žiūrovus nusilenkti, teatro darbuotoja atseit nuo gerbėjų įteikė saldainių dėžutę, perrištą dideliu raudonu kaspinu.
Atidarau, o dėžutėje – krūva popierių. O kitą kartą gavau dovanų SSKP istorijos vadovėlį, suvyniotą į spalvotą popierių. Supratau, kad tai – Antano darbas.
Nusprendžiau nelikti skolingas. Kadangi „Meilėje ir mirtyje Veronoje“ vaidinti aš baigdavau anksčiau, kartą persirengiau moteriškais rūbais, užsidėjau peruką ir išėjau Antano pasveikinti per žiūrovų salę.
E.Nekrošiui taip patiko toks mano sumanymas, kad liepė po kiekvieno spektaklio „aistringai apkabinti“ Antaną. Jis bėgdavo iš scenos net nesulaukęs aplodismentų pabaigos.
– O kaip partneriaudavote rimtesniuose vaidmenyse?
– Prisimenu, spektaklyje „Bėgimo takas“ aš vaidinau sūnų, o Antanas – tėvą. Aš gyvenu su tėvu, o motina mane nori išsivežti į užsienį. Mūsų bendros scenos taip jaudindavo, kad aš neišeidavau iš scenos net kai Antanas likdavo vaidinti vienas.
Stovėdavau užkulisiuose ir sekdavau kiekvieną jo žodį. Tai man būdavo tokia šventė.
– Antanas augo be tėvo, gimė, kai jis jau buvo žuvęs. Mama jį užaugino viena. Iš kur jo toks spalvotas charakteris? Gal tai kančios, našlaičio išgyvenimų rezultatas?
– Man atrodo, kad jo charakteriui įtakos turėjo ir genai. Antano močiutė buvo labai įdomi asmenybė. Ji Sankt Peterburge dalyvavo 1917 metų revoliucijoje.
Kai atvažiuodavau Kaune į Aleksotą aplankyti Antano, močiutė išsitraukdavo savo jaunystės laikų gitarą ir taip užtraukdavo dainą apie pajacą, kad man net šiurpuliai per nugarą nubėgdavo.
Gal dar ir Avino ženklas Antano charakteriui turėjo įtakos. Juk tai – Ugnies ženklas.
– Sakote, kad prieš gyvenimo pabaigą Antanas buvo įplaukęs į meilės ir ramybės uostą. Bet juk prieš tai, ne paslaptis, jam teko patirti ir ugnį, ir vandenį, ir kitas gyvenimiškas stichijas.
– Neneigsiu, ilgai kovojo, kol pagaliau suprato, ko norėtų siekti.
Gal tokį posūkį apie 1980 m. lėmė susitikimas su broliais Afanasjevais, turinčiais ekstrasensorinių savybių.
Nuo to laiko Antanas ėmė daug skaityti specialios literatūros, domėjosi ezoterika.
– O kaip Antanas atsirinkdavo, su kuo bendrauti, su kuo ne, su kuo būti atviram, o kam neatsiverti?
– Labai artimų draugų neturėjo. Teatre bendraudavo tiek, kiek tos bendrystės reikalaudavo darbas. Mes irgi kasdien nesusitikdavome. Jis būdavo ten, aš – čia.
Susitikę bendraudavome santūriai, tačiau aš jį savyje jusdavau nuolatos. Mes be žodžių vienas kitą suprasdavome.
Jo susidomėjimas virgulėmis manęs nė kiek neglumino. Apie tai esu girdėjęs nuo vaikystės, nes mano tėvas Kaune buvo Nikolajaus Rericho draugijos narys, susirašinėjo su N.Rericho žmona. Už tai ir į Sibirą buvo išvežtas.
– O kas lėmė, kad Antanas buvo tapęs Jaunimo teatro vadovu? Jam reikėjo valdžios?
– Manau, kad ėmėsi šių pareigų, nes norėjo teatrui itin sudėtingu laiku padėti. Kai kas jam pavyko, kai kas ne. Ko gero, buvo per daug kategoriškas, todėl ne viskas pasisekė. Iš savęs daug reikalaudavo, todėl, matyt, jam atrodė, kad ir iš kitų gali tiek pat reikalauti.
– Ar jis mokėjo atleisti teatro žmonėms už šunybes?
– Mokėjo. Ypač tiems, kurie nesugebėdavo atsispirti taurelei.
– Kaip jums atrodo, ar viską Antanas suvaidino, apie ką svajojo kaip aktorius?
– Kūrybinis likimas jam buvo dosnus. Tačiau norėčiau pasakyti, kad rimti vaidmenys iš jo pareikalaudavo daug sveikatos – jis jų netgi bijodavo.
Kur kas laisviau jausdavosi, kai vaidindavo komedijose ar groteskuose. Tiesiog plaukiodavo juose.
Nemažai yra dirbęs įvairiuose serialuose. Net kažkokioje Seimo komisijoje buvo sutikęs dalyvauti. Tačiau neseniai prisipažino, jog daugiau nebenorėtų tokių darbų, nes dažnai jų imdavosi vien tam, kad užsidirbtų pragyvenimui.
Prieš kelerius metus jis visai netikėtai nustebino. Vieno bendro mūsų susitikimo su žiūrovais Pasvalyje metu padeklamavo Williamo Shakespeare’o sonetus. Pirmą kartą jį mačiau atliekantį tokį vaidmenį.
– Be didelės kūrybinės sėkmės, Antanui likimas nepašykštėjo ir moterų. Kas tai lėmė? Vis nerasdavo tos vienintelės?
– Nežinau. Nuo vienos moters pas kitą jis ateidavo per didžiules kančias.
Manau, kad ir su pirmąja žmona aktore I.Krikščionaityte nenorėjo skirtis. Gal tai lėmė didžiuliai išgyvenimai dėl jų sūnaus ligos, kuri jį, sulaukusį vos penkerių metų, nusinešė į kapus.
Kartą naktį Antanas manęs paprašė atvažiuoti. Atlėkiau motociklu. Jis buvo išgėręs. Sėdome ir kartu išrūkome už miesto.
Paprašė, kad duočiau pavažiuoti. Ir atsitiko taip, kad posūkyje jis užkabino moterį.
Kaltę dėl avarijos prisiėmiau aš, nes pro šalį važiavę milicijos patruliai neįžiūrėjo, kas buvo prie vairo. Norėjome tai moteriai atsilyginti, bet ji nesutiko. Pusei metų praradau vairuotojo pažymėjimą.
– Tai kaip dabar gyvensite be tokio viso gyvenimo draugo?
– Gyvensiu kaip ir gyvenau. Taip, kaip gyvenu ir su savo mirusiais tėvais, su buvusio ansamblio „Namų muzikavimo grupė“ vadovu Povilu Kebliku. Juk jau beveik kasmet miršta artimi žmonės.
Kaip kasdien pasikalbu su 1992 metais mirusiu tėvu, taip kalbėsiuosi ir su Antanu.
