- Festivalis pakvies įvertinti debiutuojančių kūrėjų darbus. Kaip apibūdintumėte jaunąją režisierių, aktorių kartą? - pasiteiravau V.Kuodytės.
- Labai gyvybingi, itin spalvingi. Kiekviena epocha turėjo savo herojus, buvimo būdą, tam tikrą atmosferą. Buvo pankų, hipių, forsų periodai, dabar tų srovių begalės. O dabar pabūnu metus gotu, kitus tampu skinu, trečius intelektualu, penktus stoju į aktorinį, nes visko pabandžiau ir noriu visa tai išreikšti. Kitas dalykas, kad jų padėtis labai sudėtinga - šio begalinio informacijos srauto epochoje jie, vargšai, turi atsirinkti.
- Sovietmečiu mūsų aktoriai lygiavosi į rusų teatro ir kino elitą. Į ką dabar žiūri būsimieji aktoriai?
- Dirbame su kino aktorių kursu. Studijų pradžioje jie gavo užduotį išsirinkti kokį nors filmą, sceną iš filmo ir ją suvaidinti. Daugiausia studentai rinkosi Holivudo filmus. Štai jums ir atsakymas. Aišku, negali sakyti, juos domina ir rusų, ir italų , ir prancūzų klasika. Jie tai žiūri, svarsto, lygina.
Nors ši karta kur kas laisvesnė, provokuojanti tiek save, tiek kitus, pirmuosius dvejus metus reikia nuo tų žmonių krapštyti visas stereotipines šiukšles, kurių jie prisirenka iš tų pačių holivudinių filmų. Jie jau žino, kaip jiems vaidinti, nes žavisi tais aktoriais, tais filmais. O tikrasis „jis“ būna taip giliai paslėptas, kad būna žiauriai sunku jį atkasti. Manyčiau, pagrindinis akademijos uždavinys ir yra atrasti individualųjį „aš“.
- Ar nėra sunku tą savąjį „aš“ atrasti dar ir dėl to, kad, be holivudinių stereotipų, jie persismelkia savo mokytojų pozicija ir juose tada matai Aidą Giniotį, Gintarą Varną, V.Kuodytę?
- Vienas pagrindinių dėstytojo uždavinių yra neprimesti savo suvokimo apie teatrą, vaidybos stiliaus. Mokytojas jokiu būdu neturėtų rodyti, kaip vaidinti. Tu tik kalbi, aiškiniesi, tik rodai kelią , kuriuo galbūt būtų galima eiti arba kuriuo būtų galima neiti.
- Kaip keičiasi žmonės nuo įstojimo iki diplominių darbų pristatymo. Ar greitai atsiskleidžia jų individualumas?
- Per ketverius metus, kiek trunka studijos, savojo „aš“ nerasi. Galbūt gali kaip žmogus susipažinti su savimi. Ši profesija yra gilinimasis į save. Aktorystė tau pateikia staigmeną: po ketverių metų tu visiškai pasikeiti, net ir po metų labai pasikeiti. Tu liūdnėji, nes susipažįsti su tam tikromis savo pusėmis, kurių net neįtarei turįs. Tas liūdesys susijęs ne tik su savimi , bet ir pasauliu. Tu susiduri su literatūra, kurios niekada neskaitei ir kurioje kalbama apie tikrąsias vertybes.
Ir dar praktinė pusė – būdamas studentas negali dažnai bandyti savęs scenoje. Ateini į teatrą, jeigu ateini, ir čia dar atrandi sceninę tiesą, savo sceninį „aš“ per personažus. Čia tavęs laukia trečia akis – režisierius. Tai gali būti Oskaras Koršunovas ar Algirdas Latėnas. A.Latėnas labai analizuoja psichologiją, o O.Koršunovo spektakliuose, be psichologijos, yra ir labai daug formos.
Jaunas žmogus, kuris iki šiol nebuvo susidūręs su tokiais skirtumais, gali būti šokiruotas. Bet čia yra ir teigiamų pusių. Kuo įvairesnių režisierių pabandys aktoriai, tuo geriau, tada jie galės reikštis taip, kad geriausiai atsiskleistų jų individualybė. Tik kad Lietuvoje aktorių yra daug, o režisierius galima ant pirštų suskaičiuoti.
- Kokias galimybes įsidarbinti teatre turi studijas baigę aktoriai?
- Dalis būsimųjų aktorių vos įstoję ima galvoti, kaip jiems išgyventi. Jie ieško pažinčių, dairosi, kur būtų galima įsidarbinti. Mūsų laikais tai buvo neįmanoma, mūsų programos buvo gerokai turtingesnės. Dabar programos taip apkarpytos, kad jie automatiškai turi daugiau laiko ir pradeda galvoti, kaip reikės išgyventi, kai niekas jų nepriims.
Todėl dabartinis jaunimas ieško kitų terpių. Jie stato kamerinius spektaklius, ieško netradicinių erdvių, rėmėjų. Manyčiau, reikėtų pertvarkyti teatrus, jie turėtų įsileisti jaunimą, turėtų suprasti, kad kiekvienais metais paruošiama didelė grupė jaunų žmonių. Aš kalbu tik apie Vilnių, bet juk dar yra Klaipėda, Šiauliai. Aš sutikčiau, kad kursai būtų renkami rečiau.
- Kokį teatrą matote ateityje? Ar jis labai pasikeis?
- Jau keičiasi. Jei prisimenate režisierių Henriką Vancevičių, tai tokio teatro jau niekur nebeišvysi, nebent kur nors provincijoje. Imkim Žemaitės „Marčią ir pastatykim nesušiuolaikindami – man atrodo, tikrai būtų unikalu, o jei dar lieptume vaidinti jauniems aktoriams...
Neseniai Jonas Vaitkus pastatė „Atžalyną“. Patikėkite, jaunam aktoriui buvo be galo sunku susidoroti su šia užduotimi. Man atrodo, informacinių technologijų apsuptam žmogui nelengva įtikinamai pasakyti tekstą : „Bėgam palakstyti po pušyną!“, kurį sako vaikinas vaikinui. Tai kur kas sunkiau nei suvaidinti bet kokią šiuolaikinę dramą su keiksmažodžiais, šiuolaikiškais „bajeriais“. Bet man buvo nuostabus atradimas, kad tie jauni žmonės susidorojo. Jie sugebėjo patikėti ir įtikinti savo bendraamžį žiūrovą.
Man atrodo, kad teatro erdvės labai keisis, greičiausiai liks tik kelios tikros klasikinės teatro dėžutės, o visa kita vyks kažkur kitur. Man tai atrodo smagu.
Kita tendencija – interaktyvus teatras. Dabar kas trečias spektaklis toks. Mane, pavyzdžiui, tas ėjimas į žiūrovą šiek tiek atstumia. Man priimtinesnė ketvirtoji siena, kur aš esu žiūrovas ir tu prie manęs nelįsk. Aš viską suprantu, viską jaučiu, bet aš noriu ir likti žiūrovas. O štai jaunimui tas klasikinis teatras jau yra primityvus ir banalus.
- Ką festivalyje parodys jūsų auklėtiniai?
- Tai bus keturios mini pjesės. „Prisilietimas“ – keturių žmonių pjesė, kurią jie repetuoja apie dvejus metus, ir man labai smagu, kad jie jos nemetė, nes ten gvildenamos jausmų temos, kurios šioje amžiaus kategorijoje labai jaudina. Jie visi greitai kurs šeimas ir apie tai kalbėti yra ypač svarbu. Vaikinų duetas analizuoja Dievo ir savižudybės problemą. Trečias kūrinys yra apie dugne atisdūrusius merginą ir vaikiną, kurie bando rasti prasmę vienas kitame. Ketvirtas darbas yra merginų duetas, pasakojantis apie prostituciją. Visos temos socialinės. Šis kursas nori kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, paprasta, nepoetizuota kalba.
- Ar jauni žmonės turi pakankamai medžiagos?
- Turi. Juk rengiamas „Versmės“ festivalis , kuriame prstatoma šiuolaikinė dramaturgija, mes turime dramaturgų kursą akademijoje. Jauni žmonės daug rašo, tik, deja, tai dažnai nesuvaidinama, nes rašoma ne pjesės stiliumi. Jie galvoja apie literatūros kūrinį, o ne apie kūrinį, skirtą teatrui. To mokoma, bet ne visada išmokoma.
Ne tiek jau mažai pjesių yra laimėjusios prizus ir išvydusios teatrų scenas. Tarkim, yra aktorių kursas, bet iš jų kas nors pradeda rašyti, suprasdamas, ko reikia. Taigi medžiagos yra, nors, žinoma, lietuviškos dramaturgijos norėtųsi daugiau. Mat turime daug problemų dėl vertimų tiek iš anglų, tiek iš rusų kalbos. Studentai, neturėdami jokių lėšų profesionaliems vertimams, patys verčia tuos tekstus. Ir mes leidžiame tai vaidinti, suprasdami , kad jiems kiti dalykai svarbesni už žodį.
- Ar prisimenate savo debiutą?
- Žinoma, aš buvau trečiame kurse ir didysis Eimuntas Nekrošius pakvietė mane į Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“ , kur suvaidinau Laurą. Prisimenu vieną labai paprastą dalyką: išėjusi į sceną supratau nieko nemokanti...
