Aną šeštadienį festivalio programoje šoko vien lietuvių artistai – čia kuriantys ir sukviesti iš įvairių šalių. Kone kiekvieno spektaklio minčiai perteikti buvo reikalingas nuogas kūnas. Kaip sakė šokėja Ugnė Dievaitytė, atvykusi iš Madrido, „kūno nuogumas scenoje – tam tikras įnagis menui kurti“.
Lietuvoje kurianti Loreta Juodkaitė ne kartą susidūrė su viešąja nuomone: „Pamačius nuogą kūną scenoje, iškart daroma išvada: arba menininkas nori šokiruoti, arba jis narcizas, nori pasirodyti. Niekas net negalvoja apie menininko idėją“.
Pokalbiui su lietuvių šokėjomis paskatino portalo dancemagazine.com publikacija "Baring It All" ("Apnuoginant visa tai") - garsių pasaulio choreografų mintys apie šokėjų apsinuoginimą spektakliuose. Šio straipsnio citatos suteiks tarptautinį kontekstą lietuvių požiūriams.
Požiūris į savo nuogą kūną
U.Dievaitytė su savo partnere Poliana Lima iš Brazilijos pernai pirmą kartą šoko Lietuvoje. „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovus jų kompozicijos sužavėjo nuostabiais nuogo kūno vaizdiniais. Interneto komentatoriai, matę tik jų spektaklio nuotraukas, aptarinėjo artisčių nuogumą.
– Nuogas artistas scenoje Lietuvos žiūrovams dar gana naujas reiškinys. Ar jūs, pernai atvažiavusios šokti Vilniuje tą pajutote? – paklausiau 28 m. Ugnės.
– Festivalio publika mus labai šiltai priėmė. Labiau pajutome žmonių požiūrį per straipsnius spaudoje, per komentarus, per feisbuką. Komentarai atspindi visuomenę, kuri nuogą kūną mato tik kaip seksualų geismo objektą reklamoje arba pornografijoje. Daugiau niekur. Todėl ir kyla atitinkamos asociacijos.
Mums svarbu parodyti, kad kūnas nėra vien seksualus. Kūnas turi daug įvairesnių atspalvių. Norime pašalinti filtrą, per kurį čia žiūrima į nuogą kūną. Pamatykime į jį iš kitos perspektyvos.
Šiemet parodytą mūsų spektaklį „Kūnai“ sudaro trys dalys, trys idėjos: kūnas, galva, kentauras. Pirmojoje dalyje matomas tik kūnas, galva slepiama. Torsas, rankos ir kojos. Nėra veido, ir negali tiksliai nustatyti, kas tai. Mes savo kūnais kuriame sapniškus, hipnotizuojančius vaizdinius. Šioje dalyje mes nuogos, nes kitaip mūsų idėjos neatskleisi.
Antroje dalyje matosi tik galva, o kūnas aprengtas. Trečioje dalyje esame pusiau nuogos – pusiau žmogus, pusiau gyvūnas. O žmogus juk ir yra gyvūnas. Apsirengėme ir pamiršome tai?
– Ar ne drovu apsinuoginti scenoje?
– Mums su Poliana kūnas yra natūralus dalykas. Kūnas – mūsų namai, mūsų darbo įrankis. Kūnas – vienintelis dalykas, kurį turime. Ne vien kaip profesionalai. Be kūno nėra žmogaus.
Man atrodo, kad svarbu priimti kūną tokį, koks jis yra. Mes savo kūnų nesidrovime, jaučiamės tuo atžvilgiu patogiai. Man kiekvienas nuogas kūnas yra nuostabus.
Ispanijoje mačiau daugybę spektaklių su nuogais kūnais, ir nieko tai nešokiruoja, nors Ispanija, kaip ir Lietuva – katalikiška šalis. Bet gal Ispanijos žmonės atviresni naujovėms?
Skulptūroje, paveiksluose, fotografijoje ne pirmas amžius naudojamas nuogas kūnas. Šokis irgi turi tą teisę. Mes renkamės nuogumą, nes mūsų kūrinys skulptūriškas. Jame – kūno poetika, kūno plastiškumas. Aprengtais kūnais nesukurtume tų judesio formų.
Man atrodo, žmonės, žiūrėdami „Kūnus“, susiduria ne su mūsų nuogumu, o su savo požiūriu į nuogą kūną ir į savo pačių nuogumą, vadinasi – su požiūriu į savo kūną.
Neslėpti kalbančio kūno
Eidama šokti savo spektaklį „Atmintis“, 35 m. L.Juodkaitė ant kūno nudažo balto grimo lopus. Artėjant finalui, grimas nusitrina, kūnas aplimpa žeme, kuria nuklotos scenos-ringo grindys.
– Kodėl „Atminčiai“ šokti reikalingas nuogas kūnas?
– „Atmintis“ yra spektaklis apie tai, kad gyvendami pamirštame savo prigimtį, kuri yra švari ir nekalta, laisva nuo visko, – sakė šokėja. – Gyvendami šiame pasaulyje, susiduriame su sistema, prisirišame prie šablonų, nurodymų, įsipareigojimų. Požiūris į nuogą kūną irgi yra suformuotas sistemos.
Bet yra ir asmeniniai dalykai – jausmai, pojūčiai. Jie glūdi giliai, ir nuo jų priklauso žmogaus nuotaikos, būsenos. O kūnas viską išduoda. Kūnas suserga, reaguoja į traumas, pavargsta.
Mes su scenografe Elvita Brazdylyte ilgai diskutavome, koks turėtų turėtų būti kostiumas spektaklyje apie tokius dalykus? Kalbu per kūną. Man svarbi kiekviena, net mažiausia kūno detalė: raumenų, sausgyslių, veido įtampa, reagavimas, abejingumas, viskas!
Tokiame spektaklyje, nusprendėme, kūną reikia dengti minimaliai. Sumanėme lengvą suknutę. Pasikvietėme į repeticiją Valentiną Masalskį, su kuriuo anksčiau esame kartu dirbę. Jis pažiūrėjo ir pasakė: „Velniop tą suknelę. Kūnas šneka! Ko tu jį slepi?“
Žmogus yra siela, ne kūnas
– Kaip reagavote į pasiūlymą šokti be kostiumo?
– Vieną akimirką dvejojau. Ne todėl, kad gėdinčiausi į sceną eiti nuoga. Europoje nuogas kūnas scenoje – atskira istorija, daug spektaklių padaryta, įprasta. Lietuvoje požiūris į nuogą kūną scenoje konservatyvus. Tai vis prisirišimas prie šablonų, prie sistemos.
Galvodama apie tokį konservatyvumą, aš ir priešinausi tą akimirką. Nenoriu nei šokiruoti, nei demonstruoti savo kūną. Tačiau kaip tada su mano spektaklio idėja? Kaip ją perteikti?
Jeigu aš būčiau tik šito spektaklio choreografė, o šoktų kita artistė, paprašyčiau jos apsinuoginti. Tai suvokdama, aš supratau, kad pati sau prieštarauju. Netgi gadinu savo spektaklį, nesutikdama nusirengti.
– Niekada iki tol neteko apsinuoginti scenoje?
– Pirmą kartą apnuoginau viršutinę kūno dalį gana seniai, 2002 m. festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ šokdama spektaklį „Baltas“ su Andriaus Pulkauninko kompanija. Ten buvo momentas, kai vyras ir moteris tampa vos ne viena būtybe.
Andrius tą sceną įeidavo šokti apsinuoginęs, vien su baltomis kelnėmis, o aš – kažkodėl dar ir su balta bliuzele. Pati ir pasiūliau, kad būčiau pusnuogė.
Labai gerai atsimenu tą momentą, kai įbėgu į sceną, atsistoju prieš publiką pusiau nuoga ir man tarsi nušvinta: suvokiu, kad kūnas yra rūbas. Mes tapatiname save su kūnu, o iš tikrųjų žmogus yra siela.
Visa tai prisiminusi, nusprendžiau, kad „Atmintį“ reikia šokti be drabužio. Tai geriausia išeitis. Atsiribojau nuo tabu, nuo visuomenės požiūrių. Kalbu apie prigimtį ir tam pokalbiui reikia mano nuogo kūno.
* * *
Šokiruoja ne nuogumas
„Nuogo šokėjo vaizdas scenoje gali šokiruoti, jaudinti, sukelti nepatogumo jausmą. Taip pat spektaklis gali savitai atskleisti kūno grožį, judesio struktūrą“, rašo portalas dancemagazine.com, klausdamas keleto žinomų šokio menininkų, kodėl jų kūriniuose atsiranda nuogas kūnas.
* Jonah Bokaer, 32 m. choreografas, medijų menininkas, kuria JAV, įvairiose Europos šalyse. Jo nuomone, „šokis turi konservatyvumo, ypač tose formose, kurių šaknys – šokti ir vaidinti rūmų aplinkai. Paradoksas, kadangi ši meno rūšis tokia fizinė, taip priklausoma nuo kūno. 1960-aisiais šokio vystymuisi didelės reikšmės turėjo choreografė Anna Halprin, kurios tikslas buvo išlaisvinti moters kūną, socialinį kūną, ir tuo laiku tai buvo nepaprastai progresyvu.
Savo darbuose naudoju mažai nuogumo, tačiau kai kuriuos spektaklius sukūriau pagal dailės kūrinius, tarkime – pagal Picasso „Les Demoiselles d'Avignon“. Pats nuogumas nesukelia sensacijos, tą padaro turinys – tai paveikslas, vaizduojantis gatvės prostitutes. Šiuo atveju šokiruoja ne nuogumas, o tai, kaip jis naudojamas“.
* Marie Chouinard, 59 m. Kanados šokėja, choreografė, trupės vadovė: „Nė vienam mano šokėjui nekiltų klausimas, šokti ar nešokti nuogam. Jie yra artistai. Negi klaustumėte dainininko, ar jis pasirengęs dainuoti aukštą natą, o aktorės – ar ji sutiktų verkti? Tai jų darbo dalis. Kūnas – mūsų pagrindas. Mes juo perduodame savo jausmus ir idėjas. Aprengtas kūnas iškart siejamas su tam tikru laiku. Nuogas kūnas priklauso bet kuriam laikui“.
* Sidi Larbi Cherkaoui, 38 m. belgų šokėjas ir choreografas, susiformavęs Alaino Platelio trupėje „Les Ballets C de la B“, kuri pažįstama Lietuvos žiūrovams iš pasirodymų festivalyje LIFE. S.L.Cherkaoui pastebėjo, kad „šiais laikais, kai apnuogintas kūnas nuolat naudojamas seksui ar prievartai rodyti, tik šiuolaikiniame mene ir šokyje dar gali susidurti su neutralesniu požiūriu į kūną. Menas yra edukacijos forma. Meno dėka sužinome, kas yra gražu, kas teisinga, o kas ne. Juk nėra pernelyg daug galimybių palyginti save su kitu, atpažinti save ir savo randus kitame. Žaviuosi žmonėmis, kurie per nuogą kūną įtvirtina žmogiškumą. Nuogumas kai kuriose šalyse nelegalus. Turiu arabų kraujo ir stengiuosi, kad mano kūriniai taptų tiltu abiems pasauliams“.
* Alexanderis Ekmanas, 30 m. švedų šokėjas choreografas, dirbantis įvairiose Europos trupėse, pasakojo, kad nuogą kūną savo kūryboje naudojęs vienakąrt, kai žymiojoje „Cullberg Ballet“ trupėje daręs spektaklį pagal piešinius ir skulptūras, „tad šokėjai tiesiog turėjo būti nuogi. Tai jautru, todėl, paprašęs šokėjų apsinuoginti, pirmiausia nusirengiau pats. Buvau sutrikęs, bet turėjau parodyti jiems, kad viskas gerai ir ko aš norėčiau iš jų. Ateityje ketinu daugiau dirbti su nuogu kūnu, bet tam reikia subręsti. Mane žavi nuogumas ir liūdna, kad tai taip apaugę visokiais tabu. Tikiuosi sukurti spektaklį, kuriame publika galvotų: kodėl mes iš viso naudojame drabužius“?
