Tą vakarą būtų galima pavadinti A.Kniazevo benefisu. Jo violončelė, be bisų, skambėjo net keturiuose kūriniuose (W.A.Mozarto Adagio E-dur, „Sinfonia Concertante“, P.Čaikovskio Variacijose Rokoko tema, J.Brahmso Koncerte smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll) žavėdama garso ir kantilenos grožiu, dinaminiais kontrastais, įtaiga, kuriai menininkas pasitelkdavo kraštutinę ekspresiją.
Tačiau šalia violončelės meistro netikėta branda žibėjo ir jaunutis N.Borisoglebskis, atvykęs į Vilnių pavaduoti susirgusio savo mokytojo prancūzų smuikininko Augustin‘o Dumay. Abu solistai spėjo nuostabiai susigroti, alsavo kaip vienas net virtuoziškuose pasažuose. Smuikininkas nenusileido meistryste ir muzikalumu patyrusiam kolegai.
Gyvas muzikos nervas buvo G.Rinkevičiaus rankose – jis jautėsi savo stichijoje ir akompanuodamas solistams, ir nardydamas po filosofines J.Brahmso „Tragiškosios uvertiūros“ gelmes. Kaskart prie LVSO dirigento pulto stojus vadovui, siela atsigauna: maestro apsaugojo savo kolektyvą nuo žiovulį keliančio akademizmo.
„Svarbiausia rengti įdomias programas ir kviestis gerus muzikantus“, – atskleidė LVSO gyvybingumo paslaptį G.Rinkevičius.
Deja, ryškius solistus maestro dažniausiai pasikviečia į Vilnių tik savo asmeninių ryšių dėka, kaip ir pastarojo koncerto atveju. Mat Lietuvoje įprasta manyti, kad solistai turi groti pusvelčiui.
Taigi ir ambicingas 25-asis sezonas LVSO buvo tikrai sunkus išbandymas. Valdžios pažadai paremti koncertus liko pažadais.
„Gyvename sunkiai, bet gyvensime toliau – grosime gražias, rimtas simfonijas, statysime operas, kviesimės įdomius atlikėjus“, – žadėjo maestro.
