Gegužės 9-ąją kultinio belgų choreografo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės
„Ultima Vez“ nepaprasta energija trykštančiu spektakliu „What the Body
Does Not Remember“ prasidėjęs festivalis iškart įtraukė miestą į šokio
sūkurį ir pateisino savo naująjį šūkį – „energija, kuri keičia“. Visą
savaitę šokio gerbėjai turėjo galimybę pamatyti net 21 šokio spektaklį,
tarp jų – ne tik svečių iš užsienio, bet ir daugumą lietuvių choreografų
darbų.
Be abejonės, nė vienas festivalis neapsieina be šokio kritikų. Vienas jų
– britas Donaldas Hutera, dirbantis kaip laisvai samdomas šokio
kritikas, rašantis „The Times“ ir kitiems leidiniams, džiaugėsi galimybe
susipažinti su festivaliu, lietuvių choreografais ir šokėjais bei, kaip
pats sakė, itin gražia Lietuvos sostine.
„Visą savaitę jaučiausi pavargęs, nes jau į Vilnių atvykau pavargęs. Bet
jaučiausi puikiai stebėdamas festivalio spektaklius ir vaikščiodamas po
nuostabų jūsų miestą. Įdomu buvo vaikštant po jį paieškoti sąsajų tarp
miesto ir lietuvių choreografų darbų, jų įkvėpimo šaltinių. Festivalyje,
be lietuvių darbų, buvo parodyti ir prancūzų, ukrainiečių, izraeliečių
ir kitų kūriniai, buvo tikrai didelis malonumas čia būti ir visa tai
stebėti. Patyriau naujų pojūčių“, - šypsodamasis kalbėjo D.Hutera.
Jis įvertino, kad mūsų šalyje netrūksta talentingų žmonių ir gerų šokėjų
ir išreiškė norą į festivalį sugrįžti kitąmet.
„Mane labai sužavėjo Manto ir Mariaus darbas „ID: nr-688e“. Pamatyti
tuos abu jaunus vyrus dviejuose spektakliuose buvo tikras malonumas. Jei
man kaip kritikui ar su šokiu susijusiam žmogui pavyktų urbanistiniam
šokio teatrui „Low Air“ padėti pakliūti į kitąmet gegužę Londone
vyksiantį hiphopo festivalį, būtų išties nuostabu. Labai patiko estų
darbas bei Jérôme‘o Meyer „W(o)men“. Be abejonės, dabar man norisi dar
daugiau sužinoti apie Lietuvą, jūsų šokėjus, ir labai tikiuosi, kad
būsiu pakviestas atvykti ir kitąmet“, - savo įspūdžiais apie festivalį
dalijosi britų šokio kritikas.
Šiuolaikinio šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė neslėpė, kad
festivalis šokio bendruomenę išvargina, nes programa didžiulė, darbo
daug. Tačiau ji pasidžiaugė, kad kaip ir buvo skelbiama,
18-asis festivalis išties yra subrendęs ir sulaukęs savo
pilnametystės.
„Buvo labai smagu matyti daug lietuvių festivalyje. Čia gal yra ir
pliusų, ir minusų, nes vieni galbūt tikėjosi išvysti daugiau užsienio
trupių, kiti galbūt pasimeta metų bėgy ir nemato tokios koncentruotos
lietuviškos programos. Lietuvai reiktų vadinamosios lietuvių šokio
vitrinos. Nesakau, kad reiktų atskirti lietuvius nuo užsieniečių, nes
vis dėlto šis festivalis prasidėjo nuo lietuvių, kurie pasikvietė
aplinkinių šalių trupes, tačiau reikėtų paieškoti galimybių, kaip šiek
tiek pakeisti festivalio modelį“, - savo pastebėjimais dalijosi I.Gerbutavičiūtė.
Ji, kaip ir D.Hutera, pagyrė Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio
naująjį darbą. Teigė labai laukusi Andriaus Muloko ir Vilmos Pitrinaitės
pasirodymų ir pripažino, kad, deja, teko jais nusivilti. Sutiko, kad W.Vandekeybuso spektaklyje pritrūko tų skambiais žodžiais, kuriais
spektaklis buvo liaupsinamas prieš 27 metus, kai buvo sukurtas,
išreikštų potyrių.
„Įsijungia laiko parametras ar laiko matuoklis ir ta estetika, kuri buvo
aktuali ir jaudinanti praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, šiais
laikais mūsų nebestebina. Skiriasi požiūris, tai, kas buvo tada,
nebeaktualu dabar. Nuo 1987-ųjų iki 2014-ųjų įvyko tam tikra šokio
evoliucija, mes jos negalime paneigti. Spektaklis ir dabar stiprus, bet
ne toks, kaip atrodė prieš beveik tris dešimtmečius“, - sakė
šiuolaikinio šokio kritikė.
Vertindama iš šokėjo, choreografo, kritiko pozicijų prancūzų hiphopo
trupės „Compagnie Malka“ spektaklį, teigė, kad jame begalė įdomių
detalių, tačiau sutiko, kad platesnei publikai galėjo būti ir nuobodu.
Iš danų I.Gerbutavičiūtė tikėjosi praėjusių metų saldumo ir liko
nustebinta, kad tiek daug jo nebuvo.
„Vietomis buvo įdomu, vietomis nuobodu. Šiemet favoritų neturiu ir labai
gaila, nes labai norėjau turėti“, - teigė I.Gerbutavičiūtė.
Savo darbus šiųmečiame Naujajame Baltijos šokyje
pristatė belgų trupė „Ultima Vez“, prancūzų hiphopo trupė „Compagnie
Malka“, Izraelio choreografė Dafi Altabeb ir jos įkurta Dafi šokio
grupė, ukrainiečiai „TanzLaboratorium“, latvis Dmitrijus Gaitjukevičius,
estė Renate Valme su trupe „Kompanii Nii“ ir Danijos šokio teatras su
choreografu Timu Rushtonu priešaky, kurio spektaklis „Juodasis
deimantas“ į Vilnių buvo atvežtas iškart po premjerų Kopenhagos
karališkojoje operoje ir Lietuvos publikai pristatytas ketvirtadienį –
festivalio uždarymo vakarą.
Paskutinį kartą šį sezoną buvo parodytas ir Agnės Ramanauskaitės, M.Stabačinsko bei Pauliaus Tamolės Auksinį scenos kryžių pelnęs spektaklis
„Contemporary?“. Savo darbus festivalio gerbėjams pristatė ir Lietuvos
nacionalinis operos ir baleto teatras su Martynu Rimeikiu („Kelionė“),
Loros Juodkaitės šokio teatras („Atmintis“), Kauno šokio teatras „Aura“
(„Ieškojimų kabinetas“), urbanistinio šokio teatras „Low Air“ („Kelionė
namo“), šokio teatras „PADI DAPI Fish“ („Akvariumai“), Vyčio Jankausko
šokio teatras („Aritmijos“), Menų spaustuvė ir „Korzo productions“
(„W(o)men“), M.Pinigis ir M.Stabačinskas („ID: nr-688e“) bei
Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos klasikinį ir šiuolaikinį
šokį studijuojantys moksleiviai.
Su savo kūryba supažindino ir svečiose šalyse gyvenantys bei kuriantys
lietuviai choreografai ir šokėjai: Andrius Katinas (Suomija), V.Pitrinaitė (Belgija), A.Mulokas (Olandija) ir Ugnė Dievaitytė
(Ispanija).
