„MonoBaltija“ pasibaigė gegužės 11 d. Vykęs jau ketvirtą kartą ir trukęs penkias dienas, festivalis buvo skirtas režisieriaus Stanislovo Rubinovo atminimui. „MonoBaltijos“ meno vadovas aktorius Aleksandras Rubinovas į festivalio programą įtraukė 13 monospektaklių iš dešimties šalių.
Rusų kultūros atspindžiai
Net ir tokiame įvairialypiame kultūriniame fone iškildavo įvykių Ukrainoje atgarsiai: pradedant atšauktomis Kamerinio teatro gastrolėmis Rusijoje, Ukrainos vėliavą primenančiu festivalio plakatu, baigiant nerimu dėl festivalio dalyvio, atvykstančio iš Odesos, ir rytiniais naujienų iš neramumų draskomos šalies aptarimais.
Be to, retsykiais vis pasireikšdavo žiūrovų nuostaba dėl festivalyje dominavusios rusų kalbos.
Festivalio dalyvių tarpe rusų kalba tapo savotiška „lingua franca“ dėl to, kad paprasčiausiai būtų galima susišnekėti. Tačiau verčiant ir titruojant spektaklių tekstus „MonoBaltijos“ rengėjams turbūt vertėtų rimtai apgalvoti, kas yra tikrasis jų festivalio adresatas: festivalio svečiai iš užsienio ar Kauno publika.
O šiųmetę „MonoBaltijos“ programą atidarė trys monospektakliai, sukurti pagal rusų literatūros klasikų kūrinius.
Svarbiausia – aktorius?
Pirmąjį festivalio spektaklių aptarimą vedęs kolega iš Lenkijos pateikė tam tikrą monospektaklio vertinimo receptą. Anot jo, tokiame teatre svarbiausias yra aktorius.
Vis dėlto, norėtųsi patikslinti vyresnįjį kolegą. Tiek teatro teorija, tiek šios „MonoBaltijos“ praktika tvirtina, kad teatre – o ypatingai vieno aktoriaus teatre – svarbiausias yra ryšys, kurį aktorius užmezga su publika, tarp žiūrovų salės ir scenos vykstanti idėjų, temų ir energijų apykaita.
Todėl nieko nuostabaus, kad įdomiausi pasirodė spektakliai, kuriuose daugiausiai dėmesio buvo kreipiama ne į aktorinės išraiškos priemones ir net ne į spektaklių dramaturginį pagrindą, o į dialogą su čia pat sėdinčiu, kamerinėje erdvėje tiesiog ranka pasiekiamu žiūrovu.
Ir būtent dialogo su publika mezgimo principas atskleidė tam tikrus pasaulėjautos bei teatrinės kultūros skirtumus.
Teatras „šiaip sau“
Aukštą aktorystės kokybę pademonstravo maskvietis Aleksejus Devotčenka. Jo spektaklis „Sašos Čiornyj koncertas fortepijonui ir artistui“ pagal rusų Sidabro amžiaus poeto eiles dalį žiūrovų sužavėjo meistriškumu ir charizma: žodžius, sakinius ir mintis aktorius iliustravo gestikuliacija ir veido išraiškomis, žiūrovams skyrė neįtikėtinai daug dėmesio – tai šyptelėdamas, tai mirktelėdamas, tai vyptelėdamas. Bet kita publikos dalis liko abejinga atidirbtoms ir mechaniškai laidomoms A.Devotčenkos replikoms.
S.Čiornyj eilės pasakoja apie amžių sandūros politinę ir visuomeninę suirutę. Šią poeziją skaitęs ir fortepijonu skambinęs A.Devotčenka užėmė neutralią, „inteligentišką“ poziciją ir tekstų turinio, ir žiūrovų atžvilgiu.
Publikai jis – tiesiog žavus manipuliatorius, flirtuojantis su ja lygiai taip pat, kaip ir su S.Čiornyj tekstais. Nors, kita vertus, panašiai „inteligentiškai“ savo vaidmenį pasaulyje apibrėžia ir pats poetas: jis – žmogus „prosto tak“ (tiesiog šiaip).
Rodos, kad „tiesiog šiaip“ į sceną įžengė ir baltarusis Valerijus Šuškevičius, kurio spektaklio „Dostojevskiškas klausimas“ atsakymai paklysta kažkur tarp pirmųjų žiūrovų eilių ir vaidybos aikštelės.
Lygiai taip pat nutiko ir Sauliaus Varno režisuoto spektaklio „Kritimas į tamsą“ pagal Vladimiro Nabokovo romaną „Kamera obskura“ atlikėjui Vidmantui Fijalkauskui, kuriam festivalio atidarymo vakarą, rodos, apskritai į sceną žengti nesinorėjo.
Tikros ir išgalvotos istorijos
Ir priešingai: iš Izraelio atvykusi Gabrielle Neuhaus degė noru būti scenoje, demonstruoti savo žavesį ir meistrystę. Ji parodė fizinio teatro ir šokio spektaklį „Moteris, nenorėjusi nusileisti ant žemės“. Scenoje matėme moterį, kurios namus tikrąja to žodžio prasme drebino iš gatvės girdimi sprogimai, trenksmai ir juos lydėjusios policijos automobilių sirenos.
Nusileidimas ant žemės reiškia susitaikymą su šia žiauria ir skausminga tikrove, todėl trijų dalių spektaklio metu aktorė kojomis beveik neliečia žemės: akrobatiškai vaikšto baldais, šluotkočiu, supasi paveikslo, įsivilkusi į lietpaltį sukasi ant pakabos, palaidoja save tarp skaidrių, vandens sklidinų plastiko butelių. Ir nors atlikėjos fiziniai gebėjimai klausimų lyg ir nekelia, spektaklyje vis dėlto pristinga dramaturginio išradingumo, tikslumo ir ekspresijos.
Lenkės Wioletos Komar spektaklis „Diva“ atrodo lyg savotiškas Izraelio atstovės pasirodymo komentaras: scenoje matome tarytum šaknis į žemę įleidusią moterį – aktorė viso spektaklio metu nepajuda iš vietos.
Spektaklyje papasakojama kone epinė žydaitės, kažkada dainavusios nacistų kabarete, o vėliau padariusios karjerą už Atlanto, gyvenimo istorija. Gyvenimas tarsi sustoja, kai žvaigždė sulaukia vieno gerbėjo laiškelio: už grimo kambario durų jos jaunas kompozitorius iš Lenkijos. Jo vardas – identiškas kadaise bėgant nuo hitlerininkų palikto sūnaus vardui – sukelia Divai prisiminimus, kurie ir sudaro šio spektaklio dramaturginį pagrindą.
Ir nors „Diva“ pelnė festivalio žiūrovų simpatijų prizą, esu tikras, kad šis intriguojantis pasakojimas apie Holokausto sudaužytus žmonių likimus galėjo tapti dar paveikesnis ir išraiškingesnis, jei būtų vaidinamas JAV gyvenančios lenkų aktorės gimtąja kalba. Anaiptol ne tobulai valdoma anglų kalba vietomis virsdavo monotonišku bumbėjimu ir neleisdavo įsiklausyti į Magdalenos Gauer tekstus.
Formos ir turinio santykio, manyčiau, nepavyko atrasti šiemetę „Monobaltiją“ uždariusiam ukrainiečių aktoriui Jurijui Nevgamonnyj, itin entuziastingai demonstravusiam savo aktorinį meistriškumą.
Jo spektaklis pagal Peterio Hackso kūrinį „Štein šeimos pokalbis apie nesantį poną fon Gėtę“ savotiškai papildė moteriškąjį festivalio vaidinimų bloką. Ukrainietis čia suvaidino ir istorijos pasakotoją, ir Getės meilužę ponią Štein, ir patį literatūros genijų. Tik virtuoziškai kūną ir žodį valdančio Odesos lėlių teatro aktoriaus papasakojamos istorijos turinys kažkur pradingsta. Lygiai taip pat, kaip dainos žodžiai „dingsta“ pernelyg įkyriai dainininko naudojamo vibrato ar primityviai atsikartojančios ritmo monotoniškume.
Ir spektaklis tampa ne tiek pasakojimu apie žavios ištekėjusios aristokratės jausmą genijui ir jos užmegztą nelaimingos meilės trikampį, kiek spektakliu apie aktoriaus savimeilę. Ir „apie orą“, apie kurį rašoma paskutiniajame Getės laiške poniai Štein, nors ši buvo įsitikinusi, kad tai – pasiūlymas praleisti gyvenimą kartu.
Esto Indreko Taalmaa spektaklis „Rainerio rytas“ – žavus, nors ir neišbaigtas, „stand-up“ žanro pasakojimas apie senuką, kuriam tiesiog norisi bendrauti. Buvimas kartu su žiūrovais – pagrindinė šio spektaklio sėkmės sąlyga, atskleidžianti ir tam tikrus kultūrinius bei teatrinių mokyklų skirtumus.
Tarkime, kai esto spektaklyje kvaištelėjęs senolis kalba su šunimi, Grace Kelly nuotrauka ar liftu, tai yra Alzheimerio ligos parodija. O, pavyzdžiui, jerevanietis Robertas Akopianas spektaklyje apie armėnų genocidą „Kreipiuosiu į jus...“ rimtu veidu bendrauja su kėdėmis, skarelėmis, lietsargiais ir pan. Ir demonstruoja personifikuotiems daiktams bei publikai, kurios aktorius per rampos šviesas, aišku, nemato, savo skausmą, kančią, įniršį.
Festivalyje dominavusią akistatos su prabėgusiu laiku temą pratęsė britas Pipas Uttonas, kuriantis spektaklius apie žymias istorines asmenybes. Šįsyk jis sukūrė savitą nusenusio Charlie Chaplino – žmogaus, bendraujančio su savo alter ego, su savo paties kurtu kostiumuoto valkatos personažu – portretą.
Šią liniją savotiškai papildė ir Juozas Budraitis „Paskutinėje Krepo juostoje“, A.Rubinovas spektaklyje „Koba“ bei lenkas Januszas Stolarskis – filosofuojantis, su neišvengiamybe susitaikyti negalintis žmogus spektaklyje „Jobas, mano draugas“. Jis pasirenka susinaikinimą kaip priemonę maištauti prieš likimą, prieš Dievą.
Gyvenimo prasmė – suteikti jam prasmę
Tačiau bene įdomiausiu festivalio atradimu tapo neįgaliojo vežimėlyje įkalinto suomių aktoriaus Pekka Heikkineno vaidinimas „Ant ratų“. Daugelį metų scenoje nesirodęs aktorius pasakoja apie patį sudėtingiausią savo vaidmenį – žmogaus, kurį slegia baimė ir gėda, kankina nepakeliamas skausmas ir liūdesys. Skausmas – kaip pati tikriausia, nuogutėlė tiesa. Skausmas – kaip jo paties esmė ir būdas suvokti gyvenimo prasmę.
Ne veltui ir šiame spektaklyje nuskamba savita istorijos apie Jobą interpretacija. „Penkiolika metų nelipau ant scenos, bet penkiolika metų vaidinau“ sakė aktorius.. Tai buvo sunkus vaidmuo. Jis vadinosi „išlikti stipriam“.
Čia, kaip ir J. Stolarskio spektaklyje, matėme gyvenimo laužomą, tačiau nepasiduodantį individualistą. Gyvenimas savaime prasmės neturi – ją suteikia arba nesuteikia pats žmogus, – sakė atskirtį tarp žiūrovų salės ir scenos naikinantis, net po rampos šviesomis publikos žvilgsnius gaudantis P. Heikkinenas,
Spektaklis „Ant ratų“ – poetiškas, tačiau ir tikras, mūsų publikai, net neabejoju, sunkiai suprantamas (nes neįprastas). Jis labai intymus ir maksimaliai priartėja prie žiūrovo. Tai daugeliu atžvilgių net neteatriškas sceninis pasakojimas apie troškimą nugalėti neviltį, skausmą ir eiti gyvenimo bei kūrybos keliu toliau – nors ir ant ratukų.
To paties norisi palinkėti ir pernai idėjinio lyderio netekusiai „MonoBaltijai“: festivaliui, ne visada vienodai sėkmingai, bet aistringai Lietuvoje populiarinančiam itin retą ir sudėtingą monospektaklio žanrą.
