Gegužės 14 ir 15 dienomis režisieriaus Rolando Atkočiūno premjera nukels į Naujosios ekonominės politikos (NEP’o) laikų Maskvą. Prabangiame bute gyvenanti Zoja Pelc gudrumu kovoja už savo būsto išsaugojimą.
Mieste siaučiant gyvenamojo ploto krizei, Zojai gresia svetimų gyventojų įkeldinimas. Kai kyšiai nebepadeda, savo bute ji įkuria fiktyvią siuvimo mokyklą, kuri vakarais tampa viešnamiu. Avantiūros bendrininkus suvienija vienintelis tikslas – užsidirbti pinigų ir pabėgti iš Sovietų sąjungos.
Apie laiko atmosferą ir jos perteikimą kalbėjomės su kostiumų dailininke J.Rimkute.
„Norėjome, kad tarpukario vaizdas scenoje nebūtų teatrališkas, o labiau primintų kino estetiką, – sakė dizainerė. – Labai smagu, kad toks sprendimas buvo priimtinas visai komandai.
Manau, kad M.Bulgakovas nėra dekoratyvus, o kinas vis tiek arčiau gyvenimo. Aišku, dabar jau ir teatro statusas pasikeitė, jis tapo labiau socialus, nustojo būti toks dekoratyvus, bet kinas turi būtent buitiškumo. Todėl ir nebijojome „subuitinti“ aplinką, kad išryškėtų mums svarbūs taškai.
M.Bulgakovo aprašytoje buityje vyksta ir žiaurūs, ir mistiniai dalykai, gyvenamas dvigubas gyvenimas, egzistuoja dvigubas pasaulis, vaikštinėja sielos, miręs kūnas. Labai norėjau to kontrasto: buitis, dekadansas ir siurrealizmas. Trys labai aiškios kryptys, kurios turėjo atsispindėti ir per kostiumus.“
– Nuo ko pradėjote kūrybinį procesą?
– Radau labai daug dokumentinių filmų, kitos medžiagos, susijusios su M.Bulgakovu. Nrėjau suprasti jo kūrybinį kelią, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo. Tada supranti, kodėl atsiranda vienas ar kitas veikėjas, arba kaip vienos pjesės personažai nukeliauja į kitus kūrinius.
Taigi gilinausi į jo biografiją, o jau antras etapas, aišku, – pats laikotarpis, jo estetika ir vertybės. Tai, beje, labai gražus laikmetis estetikos prasme, ji tada tiesiog „sproginėjo“.
– Kuo tarpukario mada jus sužavėjo?
– Mane nustebino, kad nors ekonomika išgyveno krizę, bet gyvenimas atrodė labai puošniai: daug blizgesio, elegancijos, o svarbiausia – nepraktiškumo. Tarkime, atlasu aptraukti bateliai. Šiais laikais tai nesuvokiama! Arba plonas šilkas, siuvinėtas karoliukais – juk iškart imtum galvoti, kaip skalbsi. Daiktų trapumas yra savotiška to meto vertybė.
Moterys trumpai nusikerpa plaukus, trumpėja sijonai – pirmą kartą matosi kojos iki kelių. Tai buvo labai seksualu.
Įdomu stebėti užgimstančią erotiką, ką tuo metu vadino seksualumu ir kiek matėsi atviro kūno. Nors šiais laikais nieko nebenustebinsi, bet mūsų spektaklyje irgi bus šiek tiek paslėptos erotikos.
Dar bus ir labai tipinių to laikmečio dalykų. Pavyzdžiui, man asmeniškai tai raudonos skarelės, auliniai batai, odinės saugumiečių striukės. Jas, beje, ne rokeriai atrado ir ne italų fašistai, tai įvyko daug anksčiau ir būtent tai man svarbu parodyti – kokiame laikmetyje kas atsirafdo, nes labai dažnai pamirštame.
– Sukūrėte apie šešiasdešimt kostiumų. Kurie įdomiausi jums pačiai?
– Sakyčiau, gal prostitučių, kurios neva dalyvauja madų šou.
Juk kalbama apie siuvimo ateljė. Tos mizanscenos, kuriose ponios laukia primatavimo, kažką aptarinėja, man labai artimos ir pažįstamos. Yra dalykų, kurie nesikeičia: tai moteriškas pavydas, nužiūrinėjimas, užslėptų komplimentų sakymas.
– Kaip anų laikų mada „pasiduoda“ mūsų dienų žmogui?
– Aktorės pripratusios prie šių laikų siluetų ir tada būna sunkiausia prisijaukinti kitokias drabužio formas. To laikmečio siluetas yra berniukiškas: tiesus, krūtinė plokščia, nėra talijos. O talija visgi yra šių laikų moterų vertybė. Kas ją turi, kas neturi, bet, iš principo, visada norisi ją parodyti.
– Kas dar turi įtakos kostiumų dizainerio darbui teatre?
– Anuo laiku norėta sulyginti socialinius sluoksnius, o tam tikriems personažams, kaip Grafas ar ponia Zoja, buvo sunku prisitaikyti – jie priklausė visai kitai visuomenės kategorijai. Todėl čia labai svarbi kostiumo ir vaidybos organika: mes turime patikėti tuo, ką matome.
Būtina dermė tarp aktoriaus ir kostiumų dailininko: pamatyti, kiek tavo sprendimai tinka aktoriui ir kiek jie jam padeda suvaidinti. Reikia galvoti ir apie tai, kad kostiumas turi tarnauti bent dvejus – jei ne penkerius – metus, kol spektaklis bus rodomas.
Visa tai išsiskaido į daug mažų dalykų ir kol esi jaunesnis, labai dažnai visa tai gali tave „suvalgyti“: padarai nuolaidą vienur, kitur, ir darbas nukenčia. Atsilaikyti ir surasti kompromisą – irgi didelis uždavinys. Nupaišyti neužtenka, turi viską išbandyti ir ne visada esi garantuotas, kad tai suveiks.
***
Spektaklio „Zoikos butas“ premjera įvyks gegužės 14 ir 15 d. 18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatre. Režisierius Rolandas Atkočiūnas, scenografas Mārtiņš Vilkārsis (Latvija), kompozitorius Giedrius Puskunigis.Tuziną ekstravagantiškų vaidmenų čia kuria ištisas teatro žvaigždynas. Centrinį patrakusios madų salono šeimininkės Zojos Pelc personažą įkūnys temperamentingoji Inga Maškarina. Kūrinys rodomas originalo kalba su lietuviškais titrais.
