Šokio gerbėjų bendruomenė
Kad „Naujasis Baltijos šokis“ turi gausią ir ištikimą auditoriją, liudijo sausakimša Nacionalinio dramos teatro didžioji salė, kur vyko atidarymo spektaklis. Netylantis šventiškas sambrūzdis vėliau persikėlė į „Menų spaustuvę“ –mažesniųjų festivalio spektaklių, diskusijų klubo ir studijų erdves.
W.Vandekeybuso spektaklis „What the Body Does Not Remember“ – energingas, įtūžęs, agresyvus šokis, į kurį netikėtai įsiterpdavo tylūs, švelnūs ir sąmojingi epizodai. Šituo savo choreografo debiutu trupė „Ultima Vez“ įėjo į šiuolaikinio šokio istoriją dar 1987-aisiais.
Vakar turėjome galimybę įsitikinti, ar verta buvo išgarsėjusį kūrinį atnaujinti – nes festivalio reklamuotojai mus tikino, kad atkurtasis „What the Body Does Not Remember“ variantas su naujais šokėjais ir vėl tapo tarptautine šokio pasaulio sensacija.
Apie W.Vandekeybuso spektaklį kalbėjomės su šokio kritike Ingrida Gerbutavičiūte. Ji festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ vadovauja studijoms „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“, kur ugdo norinčiuosius rašyti apie šiuolaikinį šokį.
Pankiškas šokio gaivalas
„Wimas savo šokio biografiją pradėjo Jano Fabre‘s spektaklyje, – priminė I.Gerbutavičiūtė. - Kai norėjo kurti pats, niekas netikėjo, kad jis sugebės. Jaunas žmogus, patyręs tokį spaudimą, būtinai nori įrodyti, kad gali kurti ir elgiasi drastiškai, tai natūralu.
Panašiai pradėjo britų choreografas Michaelis Clarkas, šokęs Karališkajame balete, vadintas primarijumi. Jis ėmė kurti visišką priešingybę tam, ką šoko ir už ką buvo vertinamas, – pankiškus spektaklius. Pankiškas šiuolaikinis baletas!
Ir W.Vandekeybusą galėčiau pavadinti šokio panku. Agresija, kurią matėme jo spektaklyje, gaivališkumas, jėga – manyčiau, tai atsirado kaip tik iš noro įrodyti netikėjusiems, kad jis gali sukurti choreografiją.
Kai žiūrėdamas balansuoji ant įtampos krašto, kai stebi, ar scenoje mėtomos plytos nenukris šokėjui ar žiūrovui ant galvos, žinoma tai daro įspūdį.
Įspūdingos ir tyliosios scenos, kuriose matėme ir netikėtos ironijos arba brutalumo, po kuriuo slepiamas švelnumas. Talentingas menininkas supranta kontrasto poveikį.
Kai atkuriami seni spektakliai, jie būna arba labai geri, arba, kaip vokiečių kritikai apibūdina, „su muziejaus dulkėmis“. W.Vandekeybuso spektaklis man atrodė truputėlį, vos šiek tiek apdulkėjęs. Gal tai dėl to, kad esu tiesiog labai daug šokio mačiusi, bet tai mano, o ne spektaklio problema.“
Pokalbiai festivalio klube
Vakarą tęsė ironiškasis, triumfą patiriantis lietuvių šokėjų spektaklis „Contemporary?“, šiemet pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ „Scenos reiškinio“ kategorijoje. Šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė, padedami dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, šįkart parodė anglakalbį variantą, nes jų spektaklis apie šiuolaikinio šokio ieškojimus jau sulaukia kvietimų į užsienio scenas.
„Menų spaustuvės“ Kišeninė salė nesutalpino visų šokėjo ir choreografo Andriaus Katino gerbėjų, iki vėlaus vakaro laukusių, kad pamatytų jo naujausią kūrinį „Darbas“ – apie „tingų kūną ir tapatybės konstravimo aspektus“, kaip tai pavadino pats filosofuojantis menininkas.
Žiūrovų akivaizdoje „sukonstravęs“ milžinišką popierinį užtiesalą, šokėjas užsidengė juo ir, judėdamas po sceną, kūrė neįtikėtinus pavidalus. Tai tik vienas „Darbo“ vaizdinių, bet būtent jis kėlė džiugias publikos reakcijas, net nustebinusias A.Katiną, nė nesitikėjusį, kad jo rimtame spektaklyje galima įžiūrėti kažką juokinga.
Tokį linksmą šokėjo prisipažinimą festivalio bendruomenė išgirdo klube – „Menų spaustuvės“ kavinėje, kurioje kas vakarą po paskutinio spektaklio žadama rengti susitikimus su tos dienos „Naujojo Baltijos šokio“ dalyviais.
Vakar, klausinėjami „ne[w]kritikiečių“, apie savo spektaklius pasakojo „Ultima Vez“ ir lietuvių šokėjai. Jauki klubo atmosfera vilioja ten grįžti – tuo labiau, kad šiandien pasirodys dauguma lietuvių šokėjų, kuriančių Lietuvoje ir užsienyje.
