„Kai groju vibrafonu, jaučiuosi lyg žiūrėčiau į Žemės rutulį iš labai aukštai. Lyg būčiau kitoje dimensijoje. Tarsi per tą instrumentą iš tikrųjų kurčiau savo gyvenimą čia ir dabar“, – sako atlikėjas.
Ką tik įkūręs „Vilnius Vibe Trio“, kuriame dera vibrafono, bosinės gitaros (Ernestas Germanovičius) ir būgnų (Jonas Gliaudelis) skambesys, M. Šinkūnas tikina – Lietuvoje to dar nebuvo.
– Kokią muziką groja „Vilnius Vibe Trio“?
– Esu labai senamadiškas. Man labai patinka amerikiečių pianistas ir kompozitorius Keithas Jarrettas. Lietuvoje mažai kas groja Pato Metheny kūrinius. Mes juos grosime.
Nuostabu, kad Jonas ir Ernestas - vyručiai, su kuriais groju, - įvertino ir apsiėmė atlikti niekur niekada negrotus japonų kompozitorės ir marimbininkės Satoko Aoki kūrinius.
Man svarbu, kad „Vilnius Vibe Trio“ juos grotų. Gyvenau Japonijoje trejus metus, ten daug patyriau. Vis dėlto įrašinėdamas kompaktinę plokštelę „Contrail“, kurioje, be kita ko, skamba ir S.Aoki kompozicijos, nenusakomai gerai jaučiausi Vilniaus senamiestyje. Sostinėje su „Vilnius Vibe Trio“ grosime skirtingose Vilniaus salėse: „Piano.lt“, „Soul Box“, „Soul & Pepper“... Man mūsų grojama muzika – kaip tiltas tarp Japonijos triukšmo ir Vilniaus ramybės.
Aš labai myliu Lietuvą ir Vilnių – tas lietuviškas balas, tą kvapą po lietaus ir šviesoforus... Šiandien važiavau degant raudonam šviesoforo signalui. Norėjosi grįžti ir jo atsiprašyti. Vilnius yra tas miestas, kuriame man norisi būti geram.
– Kuo muzikinis projektas „Vilnius Vibe Trio“ yra išskirtinis?
– Galiu pasakyti nė kiek neperdėdamas – Lietuvoje to dar nebuvo. Įprastą džiazo trio dažniausiai sudaro fortepijonas, būgnai ir bosas. „Vilnius Vibe Trio“ pirmą kartą mūsų šalyje vietoj fortepijono skamba vibrafonas. Daug laiko praleidau mokydamasis groti vibrafonu keturiomis lazdelėmis taip, kaip pianistas groja pianinu dešimčia pirštų. Sujungus džiazo teoriją ir keturių lazdelių techniką, išeina tai, kas vadinama džiazo vibrafonu.
Užaugau su klasikine muzika. Pradėjau groti teatre, filharmonijoje, simfoniniuose bei pučiamuosiuose orkestruose. Mane, kaip garso energijos skleidėją, suformavo klasikinis požiūris į muziką. Norėjau sukurti vibrafoninį trio, bet specialiai nekviečiau pianisto, nes nenorėjau kvarteto – norėjau trio. Kai prie vibrafono atsiranda fortepijonas, vibrafonas atsiduria antrame plane. Vibrafonu groti nuostabu, nes jis gali būti solo instrumentas – jam nereikia akompanimento…
– Ar vibrafonas yra šio projekto pagrindas?
– Galbūt. Bet norėčiau, kad tas intymumas, kurį scenoje gali sukurti grodamas solo arba duetu, šį kartą būtų sukurtas grojant trio.
Į Lietuvą grįžau prieš dvejus metus ir per tą laiką tai trečias mano projektas. Pirmasis vadinosi „Mallet Duo“ su marimbininke S.Aoki. Antrasis buvo įgyvendintas su fantastišku akordeonininku Martynu Norvilu. Buvome sudarę gurmanišką programą ir apvažiavome su ja Lietuvą, buvome Sankt Peterburge ir Tokijuje. „Vilnius Vibe Trio“ pastaraisiais metais yra mano trečias projektas.
– Kiek žinau, iš išsilavinimo esate perkusininkas. Kaip perkusiją iš jūsų gyvenimo išstūmė vibrafonas?
– Nebemėgstu nei perkusijos, nei būgnų. Pajutau, kad jie muziką aptraukia tokiu „akrilu“, uždengia juo visą muzikos grožį...
Vibrafonas mano gyvenime atsirado labai netikėtai, kai pirmą kartą išgirdau vibrafonininką Gary Burtoną, grojantį su japonų pianistu Makoto Ozone. Tai buvo kompozicija „Time Like This“ iš kompaktinės plokštelės „Face to Face“. Mane patraukė G.Burtono grojimo būdas. Iki tol nebuvau girdėjęs atlikėjo, kuris šitaip grotų. Įsivaizduokite, jis garsą kontroliuoja net tada, kai šis jau išeina iš instrumento. Po garso išgavimo jis gali jį formuoti!
– Ką turite galvoje?
– Na, pavyzdžiui, jei iš instrumento išlekia gervė, jis gali ją paversti žuvėdra ir paleisti į kosmosą. Noriu pabrėžti – ne prieš garsui išeinant, o jau išėjus! Jam tai pavyksta padaryti keturiomis lazdelėmis…
– Tai šiuo išskirtiniu gebėjimu jus patraukė G.Burtonas. O kuo pakerėjo vibrafonas?
– Mes visi ko nors ieškome, kokio nors gydytojo ar vaistininko, kuris mums duotų ką nors nuo kvailumo… Mes ieškome stebuklingos piliulės. Ir mokomės ko nors akivaizdžiai ar neakivaizdžiai tik tam, kad ją surastume. Visada ieškojau tokio garso, kokį išgirdau iš G.Burtono. Ir jei jis taip būtų grojęs dambreliu, būčiau ėmęsis groti dambreliu.
– Man vibrafonas labai panašus į metalofoną…
– Taip, tai ir yra didelis metalofonas, visiems tą sakau.
– Jis ir skamba panašiai. Todėl asocijuojasi su vaikyste, pasakomis, muilo burbulais…
– Su muilo burbulais – tikrai! Žinai, man atrodo, kad kiekvienas garsas gyvena mumyse...
Kai groju vibrafonu, jaučiuosi lyg žiūrėčiau į Žemės rutulį iš labai aukštai. Lyg būčiau kitoje dimensijoje. Tarsi per tą instrumentą iš tikrųjų kurčiau savo gyvenimą čia ir dabar.
Grodamas būgnais vis galvodavau – tai kada ta melodija atsiras, kodėl girdžiu tik ritmą, gal aš ko nors nežinau? Buvo toks momentas, kai pažiūrėjau į būgnus ir supratau jų atsiradimo ir egzistavimo prasmę. Tai instrumentas, skirtas perduoti signalams iš vienos gyvenvietės į kitą. O aš svajojau apie kosmosą, svajojau žiūrėti į Žemę iš kitur.
Tada išgirdau G.Burtoną ir pasakiau sau – arba einu gyventi į mišką ir atsiskiriu nuo visuomenės, arba palieku viską ir einu mokytis groti vibrafonu va bank. Mečiau viską: išėjau iš visų darbų, pardaviau mašiną, palikau merginą ir išvažiavau į Ameriką dėl vibrafono.
– Ir iš Amerikos parsivežėte jį į Lietuvą. Ar buvo sunku įvaldyti šį instrumentą? Kada pasiekiamas aukščiausias meistriškumo lygis juo grojant?
– Nors vibrafonas yra vienas jauniausių instrumentų, sykiu jis yra vienas sudėtingiausių. Pirmas įrašas buvo padarytas tik 1931 m. Iš pradžių juo buvo grojama dviem lazdelėmis, bet G.Burtonas vibrafonu pradėjo groti keturiomis lazdelėmis ir naudoti pianistinę techniką, kai kartu išgauni ir harmoniją. Dėl to jis galėjo akompanuoti ir kitiems ansamblio muzikantams, ir groti solo. Ar sunku groti vibrafonu? Sunku. Bent jau man sunku. Manau, kad G.Burtonas pasiekė tai, apie ką svajoja pianistai...
– O jūs ar jau pasiekėte?
– Aš labai noriu groti vienas. Manau, esu vienatvės gurmanas. Santykis su vienatve mane supažindina su visatos bendraminčiais...
– Kodėl tuomet ėmėtės burti trio?
– Nes man gera būti su šiais muzikantais. Bet manau, kad didžiausias meistriškumas būna pasiektas tada, kai gali išeiti į sceną ir groti vienas. Ereliai orkestrais juk neskraido, skraido po vieną. Aš dar ne erelis, bet vienas nors truputį paskraidyti norėčiau...
– Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje atidaryta pirmoji Baltijos šalyse vibrafono klasė ir joje mokote jūs. Ar daug turite mokinių?
– Taip, B.Dvariono mokykloje, kurią ir pats esu baigęs, groti vibrafonu mokau jau antrus metus. Beje, netrukus šalia šios muzikos mokyklos bus atidarytas pirmasis Lietuvoje Metalofono skverelis, kuriame stovės paminklas metalofonui.
Iš pradžių vaikų vibrafono klasėje buvo daugiau, po to jų natūraliai sumažėjo. Vieni patys ateina ir nori groti, kitus atveda tėvai ir tikisi iš savo vaiko padaryti cirko beždžionėlę. Jie nesupranta, kad, kaip ir namą statant, pirmiausia reikia pradėti nuo pamato. Kai kurie tėvai nori pradėti nuo gražių užuolaidų ir didelio televizoriaus. Išmokti groti vibrafonu – didelis ir sunkus darbas.
– Kokio amžiaus vaikai ateina pas jus mokytis groti vibrafonu?
– Būna puikiausia, kai ateina septynerių metų ir pradeda nuo nulio. Kai jau ateina žmogus su „bagažu“, jis kitoks. Bet šiaip viskas įmanoma, svarbiausia – santykis. Aš gerai su jais sutariu.
– O ko jie išmoko jus?
– Žinai, aš paprašiau – nupieškite piešinį. Devynerių metų mergaitė man atnešė piešinį, kuriame nupieštas gaidys ir parašyta „Čia mano mokytojas“. Aš jai pasakiau: „Dabar tau rašau riebų dvejetą ir galėsi jį ryte pusryčiams užsitepti ant duonos, o dabar sakai, kodėl aš gaidys.“ O ji atsakė: „Čia ne gaidys, čia papūga.“
– Kodėl, anot jos, jūs – papūga?
– Ji man pasakė: „Todėl, kad jūs labai daug kalbate.“ Aš jai sakau: „O tu žinai, aš dar LRT radijuje dirbu...“
– Bet grįžkime prie mano klausimo – ko jūs išmokstate iš savo mokinių?
– Žiūrėdamas į juos galiu matyti save. Aš žiūrėdavau į vibrafoną taip, kaip jie dabar į jį žiūri. Jie man padeda neprarasti krypties. Ir dar – iš jų nuolat mokausi niekada nesuaugti.
– Visi turime savo didžiuosius mokytojus. Kaip manote, ar galėtumėte kuriam nors iš savo mokinių toks būti? Ir ar norėtumėte?
– Ne. Nevyniosiu nieko į vatą. Nesijaučiu esąs mokytojas. Mes su jais tiesiog turiningai leidžiame laiką...
– Kas tuomet jaučiatės esąs – kūrėjas?
– Kūrėju jaučiuosi labai retai. Dažniausiai jaučiuosi savo vaizduotės ir iliuzijos vergu, nes noriu perteikti garsą, kuris yra giliau nei manyje.
Labai sunku būti kūrėju. Didieji meistrai kūrėjai būna kiekvieną akimirką. Aš per dieną būnu kūrėju gal tik akimirką, o kad sučiuptum ir išlaikytum tą vieną akimirką, turi nebijoti.
– Nebijoti ko?
– Nebijoti įskaudinti, nebijoti apsiverkti, nebijoti apsikvailinti... Nebijoti nieko. Ir man to reikia.
Evelina Kazakevičiūtė, LRT.lt
