Šokio jis mokėsi Suomijoje, Graikijoje. Daugiausia laiko praleido Amsterdame, kur ir liko kurti. Per trejetą nuo studijų prabėgusių metų Andrius dalyvavo žinomų kūrėjų – Marinos Abramovič Niujorke, Doris Uhlich Austrijoje ir Vokietijoje, Deborah Hay Olandijoje – darbuose.
Naują A.Muloko spektaklį „Criseless“ į savo repertuarą įtraukė „Naujasis Baltijos šokis“.
Šokėjas šiomis dienomis repetuoja Vilniuje. „Iki pasirodymo norisi susipažinti su Lietuvos aktualijomis, – kalbėjo A.Mulokas. – Manau, geriausiai jas atspindi žmonės, todėl mėgstu juos stebėti, klausytis, kaip jie bendrauja, dėl ko džiaugiasi ar nerimauja.“
– Vilniaus dailės akademijoje studijavote architektūrą. Metėte ją dėl šokio?
– Kūriau visą gyvenimą, įvairiausiomis priemonėmis ir būdais, bet galvą dėl šokio pamečiau kaip tik studijuodamas architektūrą. Susipažinau su choreografe Loreta Juodkaite, kuri tuo metu akademijoje dėstė šokio teatrą.
Man buvo 22 metai, bet Loreta patikino, kad pradėti šokti nėra per vėlu ir kad sunkiai dirbant galima pasiekti labai daug.
L.Juodkaitė – viena didžiausių mano mokytojų.
– Su savo šokio spektakliais daug keliaujate po pasaulį. Ar kurdamas laikotės režimo?
– Neturiu susikūręs sistemos. Viską darau spontaniškai: dirbu, ilsiuosi, rašau, stebiu, improvizuoju, įrašinėju ilgus monologus su savimi, kuriu situacijas su įsivaizduojama publika.
Labai daug laiko skiriu eksperimentams, įvairiems ieškojimams, kol galiausiai „prisikasu“ prie to, kas man atrodo tikra. Jaučiu savotišką priklausomybę paieškos procesui, galiu begalę laiko praleisti improvizuodamas ir ieškodamas tinkamo judesio, tikslios fizinės formos norimai idėjai išreikšti.
Pradėjęs kurti judesį namuose dažniausiai jį užbaigiu užrašuose, vėliau išbandau didelėje erdvėje – kad ir Šiuolaikinio meno centro salėje.
Tos patalpos puikiai tinka šokti. Juolab bilietas į galeriją kainuoja mažiau nei repeticijų salės nuoma. Žinoma, geriau rinktis laiką, kai mažiau lankytojų, bet kūryba nelaukia, idėjos prašosi išbandomos. Jei neturiu salės repeticijoms, tiesiog dirbu namuose. Man kūryba – neatidėliotinas reikalas.
