„Čia viskas jūsų paties rankomis sukurta: geriausi spektakliai ir net teatrą remiantys skliautai“, – pridūrė teatrologė.
Baltas popieriaus lapas
V.Mazūras išugdė ne vieną lėlininkų kartą. Jo mokiniai juokais save vadina „mazūristais“. Vienas jų – dabartinis teatro „Lėlė“ vadovas Juozas Marcinkevičius. Jis teigė, kad V.Mazūras – Dievo dovana, priklausanti nuo lietaus, vėjo, dirvos kvapo. Reikia stengtis užuosti.
„Kai mūsų keliai susitiko, buvome visi – ir jis, ir mes – lyg baltas popieriaus lapas, kurį tapėme kartu. Nežinojome, kas yra lėlių teatras, kokios jo taisyklės. O ir nereikėjo, nes V.Mazūras mokė mus nesivadovauti atrastais dalykais, skatino gaivališkai kurti savo, autorinį, teatrą.“
J.Marcinkevičių su visu lėlininkų kursu V.Mazūras atvedė 1976 metais.
Paklaustas, ar sunku buvo jo kartos aktoriams rasti bendrą kalbą su garsiuoju meistru, J.Marcinkevičius tikino, kad jie atitiko vienas kitą kaip kirvis kotą.
„Traukė jis netikėtumu, jokių kompromisų nepripažino. Iš V.Mazūro išmokome viską daryti kitaip, verstis aukštyn kojomis, drąsiai fantazuoti“, – dėstė J.Marcinkevičius.
Menininkas minko tešlą
Režisierius ir dailininkas Algirdas Mikutis V.Mazūrui įteikė įspūdingo dydžio taurę. Ji netrukus tapo kone sakralinio ritualo objektu: mokytojas ir jo mokiniai gėrė iš jos bohemišką nektarą.
Apie savo mokytoją A.Mikutis kalbėjo: „V.Mazūras visuomet laikėsi nuostatos, kad lėlių teatre nėra jokių ribų, horizonto, kanonų. Pats kovojo su visomis taisyklėmis, net su savimi pačiu, kad išlaikytų kūrybos laisvę. Man labiausiai patiko, kai jis sakydavo, kad nėra nei dailininkas, nei režisierius. Jis – menininkas.“
V.Mazūras išties yra sakęs, kad savęs nelaiko lėlininku ir nenori juo būti: „Esu menininkas. Ar geras, ar prastas – man nesvarbu, tegul kiti graduoja.
Niekada negalvojau, kad kada nors būsiu teatro režisierius. Iš pradžių man to ir nereikėjo. Tačiau kai aktorius sako, kad nežino, ką su dailininko lėlėmis daryti, tai rodo, kad ir režisierius to nežino. Kitaip pasakytų.
Matyt, dėl to, kad paaiškinčiau aktoriams, kaip valdyti mano sukurtas lėles, ir pradėjau režisuoti. Taip pat negalvoju apie save kaip apie dailininką.
Kalbėti apie dailininko darbą apskritai sunku. Minkau tešlą – štai koks aš dailininkas. Mano profesija – Mazūras.“
„Lėlės“ teatro fojė šiomis dienomis tapo V.Mazūro tapybos darbų galerija.
Šventė akiai ir gyvos lėlės
V.Mazūras, minintis garbingą jubiliejų, nestokoja geros nuotaikos ir šelmiškos energijos. Lėlių teatro kūrėjas per savo gyvenimą yra prikrėtęs aibę provokacijų.
„V.Mazūras sakydavo mums, kad teatrą gali sukurti ir iš laikraščio, o artistai jam nebūtini, nors kartu dirbdavome iki išnaktų, – šypsojosi aktorius Vilius Kirkilionis. – Kai kūrėme spektaklį „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimplino meilė“, režisierius sugalvojo, kad jam scenoje būtinai reikia vištos.
Pasiūlėme paimti katę ir tuoj pat prasidėjo tikra medžioklė – kartu su savo mokytoju vidurnaktį išėjome į miesto gatves gaudyti kačių!“
„Jei esi V.Mazūro bendramintis, pakanka kartu truktelėti vieną siūlelį, ir kūryba išsivynioja lyg koks kamuolys. Vitalijaus spektakliai – šventė akiai, dovanojanti galimybę tyrinėti nevienareikšmišką scenografijos pasaulį“, – kalbėjo aktorė Elvyra Piškinaitė.
Aktorė Almira Grybauskaitė išsidavė, kad negali ramiai praeiti pro lėles, sukurtas V.Mazūro: „Vien pažvelgusi suprantu, kad jos yra gyvi kūriniai su savo charakteriu ir net balso tembru. Aktorių vaidmenys tarsi ant sidabrinės lėkštelės paduoti.
Jei lėlė skirta man, nuostabu, o jei ne, pagalvoju, kad kitam aktoriui labai pasisekė, nes susiduria su V.Mazūru.“
