2008-aisiais Vilniaus festivalį turėjo pradėti ryški muzikų draugija – Karališkasis filharmonijos orkestras iš Didžiosios Britanijos, diriguojamas maestro Daniele Gatti, ir kylantis kinų pianistas Yundi Li, jau anuomet žurnalistų dosniai malonintas epitetais „klasikinės muzikos Elvis Presley“, „fortepijono princas“, „jaunasis romantikas“ ir net „fortepijono aristokratas“.
Tačiau nuo nemalonių staigmenų neapsaugotas niekas, tarp jų – ir garsūs muzikantai. Maestro D.Gatti susirgo (ūmus gastrito priepuolis), festivalio rengėjai staigiai surado pakaitalą – amerikiečių dirigentą Johną Axelrodą. Orkestrui jis tiko, o Yundi Li nutarė, kad pastarasis dirigentas jam per prastas, ir atsisakė koncertuoti. Vilniaus festivalio rengėjams teko dar kartą pasitelkti visus savo ryšius ir surasti pianistą, kuris būtent 2008 metų birželio 4 dieną Vilniuje galėtų paskambinti Maurice'o Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.1, G-dur.
Tokiu pianistu tapo austrų muzikantas Markusas Schirmeris. Po koncerto recenzentai konstatavo: „Nebuvo pakeistas nė vienas numatytas festivalio programos numeris. Vilniaus publika, regis, nepatyrė nuostolių.“ Kita vertus, apgailestauta, kad prarasta galimybė tiesiogiai (ne per „Klasikos“ transliacijas) susipažinti su D.Gatti ir Yundi (beje, dabar pianistas jau pasirinko savo sceninį vardą ir pageidauja būti pristatomas tiesiog Yundi – be jokios pavardės Li).
Išgarsėjo per vieną naktį
Yundi pristatymas klausytojams visada prasideda nuo to, kad jis 2000 m. laimėjo Fryderyko Chopino pianistų konkursą Varšuvoje, įveikęs 97 varžovus. Pabrėžiama, kad jis – jauniausias F.Chopino konkurso nugalėtojas (jam tada buvo aštuoniolika). Ir dar primenama, kad prieš tai net du kartus iš eilės konkurso žiuri niekam nebuvo skyrusi pirmosios vietos. Konkursas rengiamas kas penkeri metai, tad iki Yundi F.Chopino konkurso pirmosios vietos laimėtojo laurais pianistas džiaugėsi prieš penkiolika metų (1985-aisiais Stanislavas Buninas iš SSRS).
Sakoma, kad Yundi laimėti padėjo emocionalumas ir virtuoziškumas, kuriam negalėjo atsispirti nei publika, nei vertinimo komisija.
Apie Yundi sėkmę netrukus sužinojo viso pasaulio muzikų bendruomenė, o gimtinėje jis išgarsėjo per vieną naktį. Pats tuometis Kinijos vadovas užsiprašė 30 bilietų į pianisto ir Kinijos nacionalinio simfoninio orkestro koncertą Pekine, surengtą po pergalės Varšuvoje.
Kelias – vingiuotas
1982 metais darbininkų šeimoje gimusio Yundi kelias iki fortepijono nebuvo tiesus. Pirmiausia jis pradėjo groti akordeonu, kurį išprašė iš motinos būdamas ketverių.
„Prie pianino sėdau tik septynerių - labai vėlai. Bet man pasisekė, nes jau šiek tiek išmaniau apie klaviatūrą. Pradėjęs skambinti sparčiai tobulėjau ir dabar jau nebemokėčiau groti akordeonu“, – viename interviu prisipažino Yundi.
Nuo devynerių jis mokėsi pas puikų pedagogą Zhaoyi Daną. Apie savo mokinį profesorius sakė: „Yundi nebuvo vunderkindas, o ir jo pirštai trumpesni negu daugelio bendraamžių. Tačiau jis labai giliai jautė muziką ir aš buvau įsitikinęs, kad toks talentas negali pražūti.“
„Pirštus visada vedžioja širdis“, – savo ruožtu įsitikinęs muzikantas.
Vėliau jis skambinimo fortepijonu įgūdžius tobulino Vokietijoje, Hanoverio muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje, Arie Vardi klasėje.
Nelekia kaip ekspresas
Po F.Chopino konkurso Yundi Li ne tik laimėjo 25 tūkstančių JAV dolerių premiją, įžengė į prestižines koncertų sales, bet ir pasirašė išskirtinę sutartį su muzikos įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“.
Pirmieji įrašai, kuriuose skambėjo F.Chopino, Ferenco Liszto kūriniai, atskleidė Yundi Li būdingą skaidrią techniką, poetinį temperamentą. Japonijoje, Korėjoje, Kinijoje tiek šių, tiek vėlesnių Y.Li įrašų parduota šimtai tūkstančių egzempliorių. Kaip ir filmo „Jaunasis romantikas“, kuriame įamžintas Yundi debiutas su Berlyno filharmonijos orkestru ir dirigentu Seiji Ozawa, DVD.
Pianistas savo karjeros neforsuoja, repertuarą plečia pamažu. „Nenoriu lėkti kaip greitasis traukinys. Menininku tampama žingsnis po žingsnio“, – yra sakęs Y.Li.
Vis dėlto gimtojoje Kinijoje ir aplinkinėse šalyse jis jau yra tapęs savotiška klasikinės muzikos popžvaigžde, lydima klykiančių gerbėjų, nepraleidžiančių nė vieno jo koncerto.
Recenzijose – ir kritinės gaidos
Ludwigo van Beethoveno sonatų plokštelė, kurią išleido „Deutsche Grammophon“ ir kurią reklamuodamas Yundi jau antrus metus keliauja per Europos koncertų sales, tarp jų – ir Lietuvos filharmonijos, Kinijoje jau tapo „platinine“.
Ir kaip tie gyvi koncertai - ne įrašai? Šalia egzaltuotų žurnalisčių „ak“, „och“ perpildytų atsiliepimų galima rasti ir santūresnių: „Savo interpretacijose Yundi Li stengėsi išreikšti asmeninį santykį su atliekama muzika. Tiesa, nepaisant technikos tobulumo, muzikantui kartais pritrūkdavo dvasinės pilnatvės ir vidinio susitelkimo.“
„Žinote, azijiečių yra įvairių... Ne visada man artima, ką jie daro – tai kažkoks nelabai vykęs maivymasis, kartais – kažkokios nesuprantamos kiniškos grimasos. Nelabai suprantu tą šou verslą.“
O štai rusų apžvalgininkas Valentinas Predlogovas, apsilankęs koncerte Maskvoje, kuriame Y.Li atliko tą pačią programą, kurią gros ir Vilniuje, liko nustebęs ir nusivylęs: „Pasibaigus pirmajai daliai, kurioje nuskambėjo du F.Chopino noktiurnai, op.9 b-moll ir Es-dur ir L. van Beethoveno 23-ioji sonata („Appassionata“), jau buvo aišku, kad L.van Beethovenas Yundi rankose bus iš esmės persmelktas F.Chopino stilistikos.
To galima buvo laukti – tereikėjo pažvelgti į koncerto programą. Bet jeigu tik tai! Nepaprastai stebino žemas pianistinis atlikimo lygis, nors fortepijonas skambėjo gana tauriai. (...) Yundi L.van Beethovenas gana santūrus, artikuliuotas, tačiau aistros, su kuria paprastai siejama 23-ioji sonata, kaip ir daugelis kitų L.van Beethoveno kūrinių, beveik nebuvo. Tai buvo gana ramus medžiagos dėstymas ir tikrai daugelis mūsų šalies studentų sugrotų kur kas sumaniau techniškai ir gerokai supratingiau meniškai.
„Aistringumą“ aš, aišku, suprantu ne kaip romantiškai perspaustas egzaltuotas aistras, vaizdingai tariant, su ašaromis, raudomis ir mojavimu kumščiais, o kaip didžiulę vidinę įtampą ir bethoveniškos valios apraišką. Visa tai turi reikštis netikėtais temperamento proveržiais, bethoveniškais dinaminiais kontrastais. Būtent to grojant Yundi kaip tik ir nebuvo. (...) Yundi groja L.van Beethoveną ramiai, netgi, sakyčiau, kiek budistiškai. F.Chopino ramybe alsuojantiems noktiurnams tai priimtina, o štai L. van Beethovenui – ne. (...)
Antroji koncerto dalis buvo maždaug tos pačios dvasios kaip ir pirmoji, ir atrodė, kad pianistas negali susitelkti į savo darbą, dėl kurio yra scenoje. Teplionių būta kur kas daugiau negu leistina pasaulinio lygio pianistui, o į tai, sprendžiant iš ambicijų, pretenduoja Yundi.“
Tokie recenzento įspūdžiai iš Y.Li koncerto Maskvoje. Koks bus koncertas Vilniuje, įsitikinsime jau netrukus – balandžio 24 d. Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje. Programoje – F.Chopino, L.van Beethoveno ir Roberto Schumanno kūriniai.
