D.Razauskas – dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius, kuris koncertuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Jis laikomas dainuojamosios poezijos žanro atlikėju, nors jo kuriamų dainų stilistikos apibūdinti neįmanoma. Tai muzikinių žanrų gausa nuo regio, bliuzo, džiazo, folk muzikos iki avangardo. Šiuo metu D.Razauskas su grupe įrašinėja naują kompaktinį diską. Apie plokštelę, kūrybą, vertybes ir ateities planus papasakojo pat menininkas.
– Domantai, muziką mylinčių lietuvaičių pasaulyje garsėja kalbos, kad leidžiate savo autorinių dainų albumą. Nors ir žinome jūsų šiek tiek skeptišką požiūrį į muzikos suskaitmeninimą ir „sukišimą“ į 15 gramų sveriantį polikarbonato diskelį, šįkart pašnekėkime būtent apie tai: kokios nuotaikos ir kokio turinio dainos bus naujajame albume?
– Aš neturiu skeptiško požiūrio į muzikos įrašus. Yra grupių, kurių geriau klausytis gyvai, yra tokių, kurios geriau dirba studijoje. Kadangi mūsų poožiūris į muziką yra panašus į džiazo muzikantų (mažai repeticijų, daug improvizacijų), koncertai mums visada buvo pagrindinis prioritetas. Bet ateina laikas, kai su tam tikra baime suvoki, kad dainos tai kaupiasi, bet dauguma jų gali likti niekada neįrašytos. Porą metų mes ypač aktyviai koncertavome su dabartine grupe, neblogai susigrojome. Atsirado galimybė visiems įsirašyti, ja ir naudojamės.
Daugiau apie būsimą albumą pasakyti nieko negaliu, kol jis nėra baigtas. Mat jis man pačiam keičiasi su kiekviena įrašų diena. Įsivaizduokite, jog prašote dailininko papasakoti apie tai, koks bus jo tyliai studijoje tapomas paveikslas. Ką apie jį pasakyti, jei nei jūs, nei dailininkas jo galutinio varianto dar nematė? Na, sakytų dailininkas, ten bus... visokių spalvų... hmm... linijų bus, apskritimų... toks dar... medis gal bus... Ir aš tiek galiu pasakyti apie būsimą albumą.
– Albumas, galima teigti, yra baigtinis produktas – įrašytas jis ims gyventi savarankišką gyvenimą. O jūs, Domantai, eisite toliau savo neracionaliu (kaip pats esate teigęs), bet širdingumo pilnu kūrybos ir veiklos keliu. Štai vien šių 2014 metų pradžioje grojate ir dainuojate keturiuose koncertuose. Tad papasakokite plačiau apie pastarojo meto savo kūrybos erdvę: kokie garsai skamba joje, kokie žmonės yra šiuo metu šalia, kokios mintys neduoda jums užmigti naktimis…
– Jūsų paminėti koncertai nėra mano suorganizuoti. Mane kviečia – aš sutinku. Arba nesutinku. Bet koncertas yra savotiškas narkotikas (net kai nuo jų pykina, jų norisi dar ir dar), todėl aš retai gebu atsisakyti. Beje, labai laukiu to momento, kai imsime patys organizuoti didesnius koncertus. Taip, kaip mums atrodo, kaip norisi. Planai, mintys jau dėliojasi – kai kurios labai įdomios, labai netikėtos... Tačiau pastaruoju metu randasi tiek daug naujų gerų kolegų albumų, kad visi mūsų planai natūraliai prašosi būti neskubinami.
– Ar tiesa, kad jūs, Domantai, esate besikeičianti ir vis naujo ieškanti asmenybė, bet taip pat turinti ir tvirtą vertybių liniją, kurios laikotės?
– Jūs klystate. Aš nesu besikeičianti asmenybė ir tikrai specialiai neieškau nieko naujo. Tiesiog man įdomu tai, kas natūraliai randasi dabar ir čia, o ne tai, kas buvo vakar ar prieš 10 metų. Per daug matau pavyzdžių, kai žmonės dešimtmečiais dainuoja vis taip pat ir vis tas pačias dainas... Tai nėra blogai, bet tiesiog tai ne man.
Aš visada labiausiai noriu dainuoti naujas dainas, mat jos dar karštos, garuojančios, jos kalbasi su manimi, jos vis dar mane budina, stebina, sukrečia. Esu truputėlį panašus į paauglį, kuriam paniškai reikia vis naujo išmanaus telefono, nors dar ilgai galėtų naudotis senuoju.
Taip pat nesu tikras, ar vienodai suprantame „tvirtą vertybių liniją”. Stengiuosi, kad tvirtų linijų manyje būtų kuo mažiau. Nesu dešinysis, nesu kairysis, nepropaguoju ir nesiruošiu propaguoti kokių nors vertybių. Apsaugok viešpatie! Jei pamatysite mane mojuojantį vėliavomis, aiškinantį, kad kuri nors tauta yra geresnė už kitą, mokantį tyros meilės arba vienintelio tikro gyvenimo būdo, prašau prieiti ir tvoti vėzdu per galvą.
– Gerbėjai jūsų lauks ir aštuntajame Kauno dainuojamosios poezijos festivalyje „Senamiesčio žiogas“. Suintriguokite – kokį Domantą išgirsime šįmet festivalio koncerte Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje?
– Tikiuosi festyvalyje „Senamiesčio žiogas“ šią vasarą pasirodyti porą kartų su dviem visiškai skirtingais koncertais. Yra idėjų, yra minčių. Viena galiu pasakyti: nebus taip, kaip jau yra buvę. Bus kitaip…
– Festivalyje „Senamiesčio žiogas“ jūs dalyvaujate nuo pat jo pradžios, nuo 2007 metų. Ką papasakotumėte apie jį nieko nežinančiam žmogui: koks šio festivalio veidas, būdas, drabužis?
– Jei tas nieko nežinantis žmogus būtų kolega muzikantas, pasakyčiau, kad gali užsimerkęs ir visu šimtu procentų pasitikėti šio festivalio organizatoriais, nuostabiais ir be galo šiltais žmonėmis, kurie ne tik pakenčia visas ir visų muzikantų užgaidas, tačiau (o tai mūsų šalyje ypač reta) puikiai supranta, kas yra svarbiausia organizuojant kokybišką koncertą.
Jei tas nieko nežinantysis būtų žiūrovas, pakviesčiau jį nusimesti bet kokius išankstinius įsivaizdavimus ir ateiti pasiklausyti tikrai įvairios ir geros muzikos, skambančios pačioje Kauno širdyje.
