Bene populiariausios komiškos Gioachino Rossini operos žaidimo taisykles šį kartą diktavo bendram LNOBT ir San Fransisko operos pastatymui pakviesta ispanų statytojų komanda – režisierius Emilio Sagi, scenografas Llorencas Corbella, kostiumų dailininkė Pepa Ojangur ir choreografė Nuria Castejon.
Iš praėjusį lapkritį San Fransiske pristatyto „Sevilijos kirpėjo“ į Vilnių atkeliavo ir šviesus Sevilijos scenovaizdis, ir ispanišką koloritą pabrėžiantys kostiumai, ir choreografijoje atsispindinčios flamenko įmantrybės.
Įrašas – populiarus
Pačiam E.Sagi amerikietiškoji „Kirpėjo“ premjera – tai tam tikrų „Sevilijos kirpėjo“ pastatymo Madrido karališkojoje operoje idėjų atkartojimas. Šio didžiulės sėkmės sulaukusio spektaklio DVD įrašas jau plačiai pasklido po pasaulį.
Kodėl gi nekartoti savęs, jei pats G.Rossini į operą sudėjo ištisus gabalus iš anksčiau parašytų kūrinių? Gal tokią potekstę turėdami mintyje menininkai naujo spektaklio scenoje apgyvendino ir patį kompozitorių, taip priversdami jį dalyvauti savo paties kūrinyje? O gal tiesiog norėjo praplėsti informacijos lauką amerikietiškai publikai.
Būtent aiškinamųjų detalių gausa labiausiai skiriasi Madrido ir San Fransisko bei Vilniaus pastatymai.
Muzikinę Vilniaus spektaklio traktuotę kūrė lietuviai – muzikos vadovas, dirigentas Julius Geniušas ir antrasis dirigentas, lietuviškų šaknų turintis ispanas Alexis Soriano.
Malonu, kad pagrindinis šalies teatras pagaliau atsigręžė į mažesnius Kauno ir Klaipėdos teatrus, susikvietęs į naująjį pastatymą gabiausius solistus, kuriems dar tinka jaunųjų statusas, nors jie jau gali didžiuotis scenos patirtimi ir publikos meile.
Liudas Mikalauskas (Daktaras Bartolas ir Don Bazilijus), Mindaugas Rojus (Figaras) ir Tomas Pavilionis (Grafas Almaviva) sėkmingai dalyvauja operos „Sevilijos kirpėjas“ spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Matyt, senbuviu LNOBT dar negalima vadinti ir tenoro Mindaugo Jankausko (Grafas Almaviva), nors jo biografijoje jau net keli pagrindiniame teatre sukurti vaidmenys.
Atgijo atsiminimai
„Sevilijos kirpėjas“ greta Giuseppe Verdi „Traviatos“ ir „Rigoleto“ – populiariausia visuose šalies muzikiniuose teatruose statyta italų opera. Dirigentas J.Geniušas, nuo mažų dienų girdėdamas ją teatre, matyt, natūraliai perėmė lietuviškas jos atlikimo tradicijas dar nuo Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos, Eduardo Kaniavos, Vaclovo Daunoro laikų.
Jam diriguojant atgijo prisiminimai – galėjau net nežiūrėdama į švieslentę atkartoti lietuviškus ano meto tekstus. Todėl mėgstu kartoti, jog jaukintis operą reikia pradėti nuo spektaklių gimtąja kalba, kad drauge su muzika galėtum ilgai atsiminti geresnį ar prastesnį teksto vertimą ir niūniuoti įspūdingiausius fragmentus.
Balandžio 11 ir 13 d. matytuose spektakliuose Figarą dainavo rusų baritonas Pavelas Jankovskis, Roziną – Joana Gedmintaitė, Daktarą Bartolą – L.Mikalauskas, Grafą Almavivą – T.Pavilionis, Don Bazilijų – Egidijus Dauskurdis, Bertą – Laima Jonutytė.
Ilgametė flamenko šokėja N.Castejon, įgyvendinusi spektaklio režisieriaus E.Sagi sumanymus Vilniuje, mokė solistus ne tik judėti scenoje, bet ir dirbo su jais perteikiant rečitatyvus italų kalba.
Visi artistai, sutelkę pastangas, išdainavo sudėtingiausias G.Rossini koloratūras. Orkestras gyvai talkino kurdamas komedijos žaismę atitinkančias būsenas. Kinematografinį judrumą kūrė baleto artistai, įrodę, kad G.Rossini ir flamenkas gali derėti drauge.
Dar yra ko mokytis
Kai kurie režisieriaus sprendimai padėjo publikai įsijausti į arijų turinį. Pavyzdžiui, garsiojoje Don Bazilijaus „Šmeižto“ arijoje mūsų akyse išaugęs ir pačius atlikėjus paskandinęs šmeižtas – išsipučiantis baltas lengvas audinys.
Jei spektaklis „Sevilijos kirpėjas“ kam nors pabodo ar buvo akimirkų, kai norėjosi draugiškai pasiūlyti soliatui nebedainuoti varginančių pasažų, tai ne G.Rossini, ne operos ir ne jos klausytojų kaltė.
Mes Lietuvoje dar turime labai daug dirbti ne tik statydami konkretų spektaklį, bet ir rengdami įvairias edukacines programas, kviesdami G.Rossini muzikos atlikimo patirtį turinčius statytojus. Žinoma, jei norime ne tik žinoti, bet ir organiškai atlikti G.Rossini.
Kad yra ko siekti, matėme šiame „Sevilijos kirpėjo“ pastatyme.
