Įdomus faktas: pastaraisiais sezonais jaunųjų teatro kūrėjų iš sostinės repertuare vyrauja klasikinių dramos ir literatūros kūrinių pastatymai, o Jauno teatro dienose – naujos pjesės.
Festivalį rengusiems Klaipėdos jaunimo teatro aktoriams ir jų vadovui Valentinui Masalskiui pavyko sudaryti solidžią, įvairialypę festivalio programą, kurios didžioji dalis – spektakliai, pastatyti pagal šiuolaikines lietuvių pjeses ir originalią, pačių vaidinimo autorių kurtą dramaturgiją.
Žmogus prieš sistemą
Jauno teatro dienų teminiu pagrindu tapo skirtingų kartų, pasaulėjautos susidūrimas ir konflikto centre atsiduriantis jaunas žmogus. Šis leitmotyvas ėjo per didžiąją dalį festivalio spektaklių.
Poeto ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus parašyta ir V.Masalskio režisuota pjesė „Kita mokykla“ pasakojo apie konfliktą tarp dabartinės šešiasdešimtmečių kartos (jai atstovauja V.Masalskio vaidinamas mokyklos Direktorius) ir nepriklausomybės metais gimusių ambicingų, bet savo ambicijų realiais darbais pagrįsti dar nesugebančių žmonių.
Spektaklio autoriai nesiėmė ginti nei represyvaus Direktoriaus, užauginusio ištisas sėslių, treninguotų bestuburių kartas, nei jaunos muzikos mokytojos Daivos (Evelina Lozdovskaja), kuri negali susitvarkyti su savo mokinukais, o jau trokšta perimti visos mokyklos vairą.
Tarp šių kariaujančių pusių atsidūrė chaotiška, agresyvi gimnazistų karta.
Ji, manyčiau, ir turėtų būti tas lakmuso popierėlis, nustatantis vienokio ar kitokio pokyčio įtaką visuomenės sveikatai.
Panašiai, tik jau kitomis žaidimo taisyklėmis remdamiesi apie visuomenę mąstė Apeirono teatro spektaklio „Uroboras“ kūrybinė grupė.
Prisipažinsiu, apie šį vieną jauniausių uostamiesčio teatrinių darinių iki šiol nežinojau beveik nieko.
Pirmoji pažintis su šiais Klaipėdos universitete režisūros ir vaidybos studijas baigusiais ar bebaigiančiais menininkais tapo maloniausiu festivalio atradimu.
Uroboras – tai antikinis savo uodegą ryjančios gyvatės įvaizdis ir spektaklis-žaidimas, kurį režisierės Eglės Kazickaitės vadovaujami žaidė keturi jauni aktoriai ir juos stebintis žiūrovas. Pastarasis prieš spektaklį gavo dėžutę degtukų, kurie finalinėje scenoje tapo savotišku laužu – ant jo paaukojamas pralaimėjęs žaidimą.
Spektaklio siužetas gana paprastas, neblogai pažįstamas mačiusiems Lietuvos rusų dramos teatre Agniaus Jankevičiaus režisuotą spektaklį ar Marcelo Pineyro filmą „Gronholmo metodas“: trys vienas kito nepažįstantys žmonės uždaromi patalpoje ir iš jos neišleidžiami, kol neišsiaiškina, kuris jų yra priešas.
„Gronholmo metode“ buvo labiau gilinamasi į tam tikrų socialinių tipų būsenos ir sąmonės pokyčius.
„Apeironiečių“ kolektyvinės dramaturgijos principu sukurtame „Urobore“ atsirado poetinis lygmuo. Tai leido šiuo žaidimu skaudžiai kalbėti apie kur kas bendresnius, ne taip lengvai apčiuopiamus kartos ir visuomenės skaudulius.
Geltonų plytų keliu
Nuogoje industrinėje „Kultūros fabriko“ erdvėje raudonų kostiumų ir juodų katiliukų siūlomas reikšmes ir lietuviškas sutartines įdomiai derino „Kopėčių“ trupė.
Maištingo jaunuolio kova su apsimetėlių visuomene vyko Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Sudie, idiotai!“.
Subtiliai į visus publikos pojūčius kreipėsi Karolinos Žernytės vaidinimas „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“.
Autoironiškai apie Lietuvos šiuolaikinio šokio sceną pasakojo spektaklis „Contemporary?“ iš „Menų spaustuvės“.
Manyčiau, kad būtent toks kontekstas buvo itin nepalankus Aido Giniočio vadovaujamiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiams.
Jie vaidino pagal farso taisykles sukurtą Giovanni Boccaccio „Dekamerono“ sceninę versiją, kurią režisavo studentė Eglė Kižaitė.
Savaime lyg ir nenutiko nieko bloga. Bet po minėtų spektaklių „Dekameronas“ priminė besaikį komiškų sugebėjimų demonstravimą ir beribį norą įtikti publikai.
Nerimauti verčia ne tiek jaunieji spektaklio atlikėjai, gana entuziastingai ir gana tiksliai atlikę jiems pavestas scenines užduotis (nors ir menkas), kiek jau netrukus studijas baigsianti jaunoji režisierė, pasukusi saugiu, mokytojų pramintu „geltonų plytų keliu“.
Tobulumui ribų nėra
Norisi pasidžiaugti, kad Lietuvos teatro pasaulyje atsirado festivalis, kuris visuomenei atskleidžia įvairiaspalvę jaunojo mūsų šalies scenos meno paletę.
Neabejoju, kad jau kitais metais būtina į festivalio veiklą įtraukti ir Klaipėdos universitete teatrologiją studijuojančius jaunus žmones.
Be to, praverstų surengti naujausių užsienio teatro meninių laimėjimų apžvalgas.
Tokios apžvalgos jaunajai kūrėjų kartai atvertų naujas kūrybos perspektyvas.
