Atlieka pagrindines partijas
38 metų A.Antonenka gimęs Rygoje, dainavęs Latvijos operos teatre, bet dabar jo scena - įvairių pasaulio miestų teatruose.
Ne tik dainuoti, bet ir žaisti futbolą bei ruošti maistą mėgstančio solisto atliekamo „Otelo“ įrašas, diriguojant garsiajam Riccardo Muti, puikuojasi „Times Critics Favourites 2013“ geriausių klasikinės muzikos įrašų sąraše, 2012 metais jo dainavimas toje pačioje operoje su Sankt Peterburgo Marijos teatro solistais, choru ir orkestru kritikų pavadintas fenomenaliu.
Dainininko repertuare - daugiau kaip 20 pagrindinių tenoro partijų nuo Lenskio ir Germano iki Chosė operoje „Karmen“, Kavaradosio „Toskoje“ ir Otelo.
Mokytoja - antroji motina
Ieškoti tikro dramatinio tenoro mūsų dienomis tenka su žiburiu. Kas A.Antonenką išmokė taip gerai dainuoti?
„Nuo septyniolikos metų mokiausi Rygoje pas Margaritą Gruzdevą, kurią laikau savo antrąja motina. Ji iškart pradėjo dirbti su manimi kaip su tenoru, nes girdėjo mano balse būtent tenoro tembrą. Nepaisydama medikų, kurie kalbėjo, kad mano balso stygos storos, būdingos bosui baritonui.
Man buvo sunku, nes aiškių tenoro duomenų neturėjau. Tačiau pamažu, pustonis po pustonio balsas plėtėsi“, - apie pirmąsias vokalo pamokas pasakojo A.Antonenka.
O paklaustas apie mokytojus iš kitų šalių, A.Antonenka mini Virgilijų Noreiką. Mat dėl įvairių intrigų Rygos operos teatre M.Gruzdeva pateko į nemalonę ir jos mokinį teatro vadovybė norėjo perduoti kitam mokytojui.
Tuomet juodu atvyko pas V.Noreiką, jis išklausė dainininką ir tarė: „O ko jūs iš manęs norite? Jūs dainuojate visiškai taisyklingai.“
Kaip sako A.Antonenka, V.Noreika padėjo jam būtent tuo, kad patvirtino einant teisingu keliu - juk jis tuomet buvo dar visai jaunas, 25 metų.
„Tarsi būtų pasakęs: „Teisingu keliu einate, drauge“, - dabar juokiasi solistas.
Be to, A.Antonenka gavo iš V.Noreikos šešias pamokas, parepetavo Alfredo partiją. Tačiau Rygoje atlikti šio vaidmens dėl tų pačių intrigų nepavyko ir A.Antonenka „Traviatoje“ debiutavo Estijoje.
Žodį tarė G.Rinkevičius
Vis dėlto savo karjerą A.Antonenka pradėjo Rygos operos teatre kaip kontratenoras - jo pirmoji partija buvo Obertas Georgo Friedricho Handelio operoje „Alčina“.
Jam duodavo lyrinio tenoro partijas, vaidmenis Wolfgango Amadeaus Mozarto operose ir būdamas muzikalus, turėdamas gerą klausą – jis baigė muzikos mokyklą kaip valtornininkas ir klarnetininkas, be to, truputį grojo saksofonu ir fortepijonu – dainininkas „lengvindavo“ balsą, bet jam tai nebuvo į naudą.
Tuo metu Rygos teatre dirigentu dirbęs G.Rinkevičius tai pastebėjo ir pasakė: „Jis kankinasi atlikdamas šias partijas. Duokite jam ką nors rimtesnio, pavyzdžiui, Izmaelį „Nabuke“.
„Po to aš atsidusau su palengvėjimu ir pradėjau gauti tokias partijas kaip Kavaradosis „Toskoje“, Erikas „Skrajojančiame olande“, Chosė „Karmen“, dainavau G.Verdi „Requiem“, - pasakojo A.Antonenka.
Dabar į W.A.Mozarto muziką dainininkas žiūri kaip į balzamą, padedantį palaikyti balso, perkrauto G.Verdi ir Giacomo Puccini operų partijomis, tonusą.
Vertina profesionalų pamokas
Rygos ir ypač Talino teatrų scenose karjerą pradėjęs dainininkas nuo 2004 m. kviečiamas dainuoti Diuseldorfo „Deutsche Opera am Rhein“, Berlyno ir Graco operos teatruose, Dresdeno „Semperoper“, Oslo, Stokholmo karališkajame operos teatruose.
Nuo 2006 m. jo stiprus balsas skamba garsiajame Londono karališkajame („Covent Garden“), Monte Karlo, Vienos operos teatruose, Milano „La Scala“. 2009 m. solistas debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre, jo partnerė buvo garsioji amerikiečių dainininkė Renee Fleming. Jis dalyvavo ir iškilmingame koncerte, skirtame „Metropolitan Opera“ 125-mečiui, į kurį buvo pakviesti 23 pasaulinio garso solistai, tarp jų – Placido Domingo.
A.Antonenka jau turi kontraktų 2017 metams, pavyzdžiui, su „Metropolitan Opera“. „Galiu tik džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad teatrai nebijo sudaryti su manimi ilgalaikių kontraktų, – sakė dainininkas, šiaip jau nemėgstantis blaškytis po pasaulį. – Kiekvienas dainininkas išsirenka sau patogų grafiką. Jeigu jo psichika leidžia skraidyti pirmyn atgal kas dvi tris dienas ir dirbti pagal du kontraktus, – prašom. Man tai neįdomu. Jeigu kur nors atvykstu pagal kontraktą, paprastai dirbu ten mėnesį pusantro.“
Įdomiausia jam dirbti su gerais dirigentais, iš kurių gauna visavertes pamokas: „Štai aš dvejus metus rengiau Otelą su R.Muti. Kas tris mėnesius važinėjau pas jį dviem trims dienoms į Vieną, Zalcburgą, Londoną, Raveną, kur jis tuo metu būdavo. Ir R.Muti dirbo su manimi. Toks darbas – neįkainojamas patyrimas.“
Kratosi pavyduolio vardo
Operos solistas scenoje niekada nebūna vienas – visada šalia partneriai. Kokias jų savybes A.Antonenka labiausiai vertina, kada jis scenoje jaučiasi gerai, patogiai?
„Labiausiai vertinu gražų balsą ir meistrišką jo valdymą – tai idealas. O apskritai man svarbu, kad partneris nedrebėtų iš baimės ir tvirtai mokėtų partiją bei mizanscenos piešinį. Kad negalvočiaus apie tai, jog dabar jis pamirš savo tekstą ir man reikės jam priminti. Deja, tokių precedentų būta“, – pasakojo dainininkas.
O kaip dėl partnerio sėkmės? Juk paplitusi nuomonė, kad tenorai - baisiai pavydūs.
A.Antonenka kratosi: „Tai ne apie mane. Pelnyta – pabrėžiu – partnerio sėkmė mane tik džiugina. Atvirkščiai, įsižeidžiu, kai manau, jog partneris vertas daugiau plojimų, negu jų sulaukia. Aš netempiu antklodės į savo pusę. Tiesa, buvo atvejų, kai mačiau, kad kolega tiesiog įžūliai traukia ją į savo pusę. Tuomet neliko nieko kito, kaip jį pamokyti.“
Sutiko puikių režisierių
Įvairiuose teatruose A.Antonenkai tenka dalyvauti skirtingų režisierių pastatymuose. Pastaruoju metu vis dažniau skambant nepasitenkinimui dėl režisierių saviraiškos, kartais pasiekiančios absurdą, A.Antonenka padėties nedramatizuoja.
„Matau vieną tendenciją: visuose didžiuosiuose operos teatruose (kurie iš esmės yra repertuariniai – pastato spektaklį, parodo jį 10-15 kartų, po to atideda dvejiems trejiems metams ir vėl rodo), kuriuose dainuoja pasaulio žvaigždės, statomi klasikiniai, labai gražūs spektakliai. Žmonės turi jausti pasitenkinimą ne tik dėl to, ką girdi, bet ir dėl to, ką mato. Žinoma, režisierius gali keisti akcentus, bet tai neturėtų kirstis su muzika“, – teigia dainininkas.
Vardydamas režisierius, su kuriais jam buvo ypač malonu dirbti, A.Antonenka mini keturis puikius britus: Danielą Slaterį, su kuriuo parengė savo pirmąją „Manon Lesko“ Osle, Keithą Warnerį ir jo fantastišką G.Puccini „Toską“ Savonlinos festivalyje, Richardą Jonesą ir G.Puccini triptiką Londono karališkajame operos teatre ir Stepheną Langridge'ą bei savo pirmąjį „Otelą“ Zalcburgo festivalyje.
Dėl karjeros nesikamavo
Paklaustas, kokia jo sėkmės paslaptis, dainininkas tik gūžteli pečiais.
„Nežinau. Gal tai, kad karjera man niekada nebuvo tikslas. Aš norėjau perprasti dainavimo paslaptis, ištyrinėti jį iš visų pusių - kaip tyrinėji savo priešą, jo silpnąsias ir stipriąsias puses, kad jį nugalėtum. Štai jis, mano tikslas, - nugalėti vokalą, pajungti jį sau.
Dirbu tam, kad kiekvieną dieną pats sau įrodyčiau, jog dainuoju gerai. Žinoma, džiaugiuosi, kad mano dainavimo etalonas sutapo su dainavimo etalonu tų žmonių, nuo kurių priklauso ir karjera. Bet aš jos niekada nesiekiau.
O tai, kad geras dainavimas man pradėjo duoti ir tam tikrų dividendų, kad už įdėtą darbą gerai mokama, galiu tik džiaugtis“, - dėstė dainininkas.
Kaip geriausią kada nors girdėtą komplimentą A.Antonenka prisimena nutikimą Ciuricho teatre. Dainininkas šiek tiek negalavo, gydytojai jam draudė dainuoti, bet teatro vadovybė meldė jį atlikti Chosė vaidmenį operoje „Karmen“.
„Geriau jau tegul būna sergantis A.Antonenka negu kuris nors kitas sveikas“, - pasakė jie tada.
Lietuvoje ne pirmą kartą
A.Antonenką Lietuvos publika pirmąkart išgirdo 2006 m., kai jis dainavo Kongresų rūmų scenoje per Dmitrijaus Šostakovičiaus operos „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ koncertinį atlikimą.
2007 m. jis parengė aistringojo Rodolfo vaidmenį legendiniuose „Bohemos“ spektakliuose.
Maestro G.Rinkevičius, prisimindamas pirmųjų „Bohemų“ laikus, šypteli: „Buvo net tokių kuriozų, kai Aleksandro mašina iš Rygos privažiuodavo prie Kongresų rūmų truputį po 19 valandos, kai orkestras ir publika jau būdavo salėje.“ Tačiau tai jaunajam tenorui netrukdė įsijausti ir tobulai atlikti vaidmenį.
Dabar A.Antonenka garsėja kaip atlikėjas, sugebantis itin greitai įlįsti į vaidmenį, perteikti jį iš pusės žodžio, scenoje atsiduoti šimtu procentų.
