Į apdovanojimų teikimo vakarą Panevėžyje Y.Ross vyko su savo spektaklio „Mūsų klasė“ kūrybine grupe – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.
„Mūsų klasės“ kūrėjai buvo „masiškai nominuoti“, kaip iš šventinės tribūnos pareiškė spektaklyje vaidinantis Paulius Tamolė.
Su Yana buvo ir aktorius Algirdas Gradauskas, kuriam režisierė, papuošta Auksiniu scenos kryžiumi, nuo scenos dėkojo už tai, kad jis vaidina jos vyrą, dėl kurio ji, amerikietė, pasirinkusi ne tik Lietuvos teatrą, bet ir Lietuvą.
Stebėdama apdovanojimų ceremoniją 40 metų Y.Ross įsiminė, kaip aktorius Tomas Rinkūnas pasakė, kad pernai pelnytas Auksinis scenos kryžius nepakeitė jo gyvenimo, tik „pasaldino tą akimirką“.
„O man tas apdovanojimas pakeis gyvenimą, – įsitikinusi Y.Ross. – Pajutau, kad labai maža Lietuvos teatro bendruomenė pagaliau mane priėmė po septynerių metų darbo čia. Lietuvių teatro Olimpo vyrai gražiai susispaudė ir padarė vietos man, moteriai užsienietei.
Juk iki šiol tik vyrai režisieriai pelnydavo svarbiausios kategorijos Auksinį scenos kryžių. Suskaičiavau, kad esu pirmoji moteris režisierė, apdovanota už geriausią spektaklį Lietuvoje. Žinau, kad režisierės būdavo apdovanojamos, bet už spektaklius vaikams.
Buvo malonu priimti Auksinį scenos kryžių iš kolegos Jono Vaitkaus rankų. Malonu ir prisiminti, kad mane į Lietuvą iš JAV pakvietė Oskaras Koršunovas, pamatęs, kokius spektaklius kuriu Niujorke ir Bostone.
Apdovanojimo akimirką galvojau ir apie vokiečių režisierių Franką Castorfą, kuris 2008 metais pakvietė mane statyti spektaklio savo teatre „Volksbuehne“ Berlyne. Prisiminiau visus, kurie mano darbą vertina, pasitiki manimi. Buvo gera.“
– Jūsų režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“ pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę pelnė keturis Auksinius scenos kryžius. O nuomonių apie savo kūrinį esate girdėjusi ir skaičiusi įvairiausių. Susidarė įspūdis, kad sugebate reaguoti į tai tolerantiškai?
– Lietuvių kritikai „Mūsų klasę“ visiškai sudirbo. Rašė, kad negalima taip statyti spektaklio, kad negalima per cirką ir karnavalą kalbėti apie tragediją. O kur ta knyga, kurioje surašytos taisyklės, kaip galima ar negalima statyti spektaklių?
„Mūsų klasei“ pasisekė, kad spektaklis buvo įtrauktas į „Sirenų“ festivalio lietuviško teatro vitriną. Jį pamatė dramaturgas, daug čia viešėjusių kritikų ir festivalių direktorių iš kitų šalių.
Iš Europos teatro bendruomenės išgirdau visiškai kitokį požiūrį į mūsų darbą. Nuomonė viena: tai nuostabus darbas. Ir man pasidarė ramu. Spektaklį labai gausiai lanko publika, iki šiol kone į kiekvieną „Mūsų klasės“ vaidinimą atvažiuoja teatro profesionalų iš užsienio.
Man svarbi visų nuomonė, net nuomonių skirtumas. Lietuvoje apie spektaklį rašyta šimtu procentų atvirkščiai nei Lenkijoje, Vengrijoje ar Vokietijoje. Taip, Lietuva – mano namai, bet mano spektakliai yra Europos teatre. Kodėl taip skiriasi nuomonės? Gal tai rodo Lietuvos kritikų uždarumą? Tabu paisymą?
Kai stačiau pirmuosius spektaklius Lietuvoje – „Liučė čiuožia“, „Bembilendas“, buvau galbūt kažkuo įdomi nepažįstama užsienietė. Tada į mano darbą kritika reagavo atsargiai. Po to vis griežčiau, kol pasijutau visai vietinė.
Svečiams „Mūsų klasė“ atrodė ne tik priimtinas, bet ir labai įdomiai sukurtas, vertingas, jaudinantis spektaklis. Mus pakvietė į svarbius Europoje festivalius – BITEF Belgrade, „Boska Komedia“ Krokuvoje.
T.Slobodzianekas, kuris vadovauja „Teatr Dramatyczny“ Varšuvoje, iškart paklausė: „Ką režisuosi pas mus?“ O Auksinis scenos kryžius dabar tarsi sako man: lik Lietuvoje, tu reikalinga.
– Čia sukūrus šeimą ir nuolat turint darbo, jums buvo kilusi abejonė?
– Visą laiką aktualus klausimas, ar tu kaip kūrėjas esi reikalingas. O Lietuvoje to niekada nežinai. Užtat nuolat žinau, kad esu šimtu procentų reikalinga svetur.
Mano darbo grafikas sudarytas iki 2017 metų: Švedija, Lenkija, Vengrija, Suomija, Vokietija. Tai mažas atviras teatro šalių ratas. Nuostabu, kad turiu galimybę jose kurti. Iš principo vengiu neteatrinių šalių.
Kai studijavau teatro režisūrą Yale’io universitete, mums dėstė, kokios yra gero teatro šalys. Visada kartoju ir per ceremoniją Panevėžyje sakiau, kad dar studijų metu Amerikoje žinojau – Lietuva pasaulyje žinoma kaip gero teatro šalis. Ar tai mitas, ar ne – kitas klausimas. Bet man be galo svarbu, kad kuriu Lietuvos teatre.
– Spėjate ir dirbti svetur, ir susipažinti su Lietuvos teatro aktualijomis. Įdomu Lietuvos teatro atmosferą pamatyti jūsų akimis. Ar čia pakanka laisvės?
– Laisvės trūkumo tikrai niekada nejutau. Visada čia stačiau tą dramaturgiją, kurią pati rinkausi, ir dirbau su tais aktoriais, kurie man atrodė reikalingiausi.
Lietuvoje man trūksta bendravimo. Žmonės mažai kalbasi, daug nutyli, slepia savo nuomonę, dramas savyje ir dėl to kenčia.
Mes neaptariame vieni kitų darbų. O juk būtų daug įdomiau, jei kalbėtumės ir drąsiai sakytume, ką manome. Atvirai! Nesislėpdami.
– Prašau atvirai pasakyti, kokį spektaklį dabar statote?
– Mano darbo lagamine ilgai savo laiko laukė Antono Čechovo pjesė „Dėdė Vania“. Dabar aš ją režisuoju Upsalos miesto teatre Švedijoje. Premjera bus rudenį. Didžiulis teatras, fantastiška trupė, visi gyvena Stokholme – pusvalandis kelio traukiniu. Ir visi labai mėgsta tą važiavimą, nes turi pusvalandį ramiai susikaupti.
Man asmeniškai „Dėdė Vania“ yra viena aistringiausių ir aktualiausių pjesių apie asmenybės krizę. Tai apie šiuolaikinį žmogų, kuris turi daug galimybių, bet kaltina visus kitus dėl savo pražuvusio gyvenimo.
„Dėdėje Vanioje“ kiekvienas yra laisvas žmogus, kuris laisvai pasirenka nieko nedaryti.
Ir kiekvienas yra pralaimėtojas iš didžiosios raidės P. Žiauriai šiuolaikinė tragedija.
Toliau – darbas Budapešto teatre „Barka“, kuris stato vien šiuolaikinę dramaturgiją, Varšuvos „Teatr Dramatyczny“, Suomijos nacionalinis Helsinkyje, Stokholmo Karališkasis „Dramaten“.
– O Lietuvoje?
– Lietuva yra mano namai. Kad ir kaip įtemptas būtų grafikas užsienyje, kurti Lietuvoje man gera ir svarbu – ypač dėl nuostabių aktorių trupės.
Jau pradėjau svarstyti, apie ką norėčiau kalbėti su jais nuo scenos. Tai vėl sunki tema, artima ir jautri Lietuvai, tik paruošto teksto nebus. Tikiuosi, rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė sukurs!
Gyvenimo maršrutas – nuo Sibiro iki JAV
Y.Ross gimė Maskvoje. Netrukus šeima persikėlė į Latviją. Tėvai, pasak Y.Ross, labai maišyto kraujo: tėvas – tikras lenkas, motina – kažkur iš Ukrainos. Y.Ross septynerius metus gyveno netoli Rygos, vėliau išvažiavo į Sibirą pas senelius, ištremtus dar caro laikais.
Studijoms Y.Ross pasirinko svarbiausią Rusijos teatro mokyklą GITIS Maskvoje, įstojo studijuoti aktorystės, bet po pusmečio tėvai emigravo į JAV. Ten Y.Ross, nusivylusi komerciniu teatru (manė, kad Amerikoje jis tik toks), įgijo televizijos režisieriaus specialybę, filmavo ir režisavo laidas, serialus ir eksperimentinius filmus įvairiose šalyse.
Įamžinusi 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke Y.Ross nusprendė, kad per objektyvą nelabai gali pasakyti daugiau, ir įstojo į Yale’io universitetą studijuoti dramos režisūros. Yra pastačiusi spektaklių JAV eksperimentinėse scenose, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje.
Į Lietuvą režisierę pakvietė O.Koršunovas. 2007 m. OKT / Vilniaus miesto teatre Y.Ross sukūrė spektaklį pagal L.S.Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“, OKT ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose pastatė E.Jelinek „Bembilendą“.
Y.Ross spektakliai LNDT – R.W.Fassbinderio „Juodoji našlė“, H.Ibseno „Meistras Solnesas“, A.Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę“, M.Myllyaho „Chaosas“, G.Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“, T.Slobodzianeko „Mūsų klasė“. Klaipėdos muzikiniame teatre režisavo G.Puccini operas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.
