Vieni skuba į Birštono festivalį smagiai pabendrauti su vienminčiais pavasarėjančiame kurorte, kiti – pajusti lietuviško džiazo pulso, išgirsti aktualijų.
Juk mūsų šalyje – vos kelios vietos, kuriose džiazo muzikantai gali parodyti savo naujus darbus, o Birštone visos jų kartos, džiazo tendencijos, reiškiniai – kaip ant delno.
Šiemet iš 18 festivalio projektų maždaug pusė buvo sukurta specialiai šiai scenai.
Svajonės veja viena kitą
Galingu šventės užtaisu tapo Remigijaus Rančio diriguojamo Vilniaus džiazo orkestro su Brazilijos dainininke Denise Fontoura ir Mozambiko būgnininku, gitaristu, vokalistu Deodato Siquiru parengtas projektas.
Praėjusio festivalio debiutantai grįžo į pirmąją sceną guvia braziliškų ir afrikietiškų melodijų programa, švytinčiais veidais. Net D.Fontoura pripažino pajautusi išskirtinę projekto aurą ir dirigento R.Rančio aistrą braziliškai muzikai.
Mat jaunasis maestro prieš dešimt metų verkė iš laimės gavęs sambų ir bosanovų albumą, o dabar pats dirigavo šią muziką Birštone. „Kas galėjo patikėti, kad tai įvyks?“ – stebėjosi Remigijus.
Taip – nuo vienos svajonės iki kitos – Vilniaus džiazo orkestras ir gyvena, nors iki šiol nesurado saugaus prieglobsčio.
„Viskas vyksta savaime – sulaukiame vis naujų pasiūlymų koncertuoti, – aiškino R.Rančys. – Svarbiausia, kad galime daryti tai, kas mums patinka.“
Neįprastas fantazijas scenoje įgyvendino Birštono debiutantė – grupė „Leobard Grey“. Jos lyderiui saksofonininkui Leonardui Pilkauskui šovė į galvą mintis įvilkti į muzikinį apdarą vokalistės Vytautės Pupšytės poetinius tekstus. Birštone grupė pristatė patrauklią sunkiai nusakomo stiliaus kolektyvinių improvizacijų programą, įkvėptą Vytautės eilių.
„Tai muzika atviriems žmonėms. Ji tinka ir džiazo, ir alternatyviosios kūrybos scenoms. Stilistiniai rėmai reikalingi tik tiems, kuriems stinga fantazijos“, – įsitikinusi V.Pupšytė.
Šį savaitgalį ji varžysis tarptautinio džiazo konkurso „Riga Jazz Stage“ finale Latvijoje, kur taip pat žada likti savimi.
Šventėje buvo daug atradimų
Birštono džiazo publika, regis, mielai suvirškina viską – ir patrakėliškus Vladimiro Čekasino spektaklius, kuriamus su Vilniaus kolegijos studentais, ir scenos veteranų jausmingus džiazo standartus, ir bigbendų muziką.
Išvardyti visus įspūdingus šių metų pasirodymus būtų nelengva. Tačiau tarp atradimų turbūt dažniausiai buvo linksniuojamas Vytauto Labučio parengtas Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos vaikų ansamblis, nustebinęs ne pagal amžių virtuozišku pasirodymu.
O tarp patyrusių scenos meistrų savitumu pasižymėjo Arūnas Šlaustas. Savo intelektualios, bet kartu džiaziniu polėkiu uždegančios muzikos projektu pianistas su nuolatiniais bendražygiais įdomiai pratęsė džiazo ir akademinės muzikos jungčių paieškas.
Tarp debiutų visus originalumu pranoko saksofonininko Liudo Mockūno, norvegų tūbininko Larso Andreaso Haugo ir danų būgnininko Peterio Bruuno „žemų dažnių“ muzikos trio, driokstelėjęs netikėtų idėjų ir gaivališkos energijos dozę. Mat Liudas šį kartą daugiausia pūtė bosinį saksofoną.
„Noriu aprėpti visą savo instrumento spektrą – kada nors įsigysiu ir kontrabosinį saksofoną“, – žadėjo laisvojo džiazo meistras, Birštoną pasirinkęs pirmajam egzotiškojo trio pasirodymui.
L.Mockūnas dar vieną festivalio kulminaciją sukūrė su estų gitaristu Jaaku Sooääru ir dviem Estijos rokeriais įsukęs publiką į roko energijos sūkurį.
Saksofonininkas prisipažino pastaruoju metu dažniausiai dirbantis užsienyje. „Lietuvoje daugelio idėjų negaliu įgyvendinti dėl lėšų stokos, – prisipažino Liudas. – Su Lietuvos džiazo federacijos atstovais turėjome vykti į Brėmeno džiazo mugę, bet mūsų traukinys nuvažiavo dėl įstrigusio lėšų skirstymo. Paramos džiazo koncertams seniai nesame gavę.
Taip neturėtų būti. Kodėl Estijoje džiazas yra visavertė kultūros dalis? Prieš dvejus metus kėlėme šį klausimą, sulaukėme dėmesio, bet pasikeitė kultūros ministras, ir viskas grįžo į senas vėžes.“
Ateitis – nerimastinga
Pirmą kartą istorijoje Birštono festivalis pasibaigė net nepaaiškėjus, ar valstybė jam skirs lėšų. O juk kultūros sklaida regionuose – šių metų šalies kultūros politikos prioritetas. Vadinasi, nėra jokių saugiklių, kurie garantuotų kultūros tradicijų tęstinumą šalyje?
Susirūpinusi dėl festivalio ateities Birštono džiazo bendruomenė buvo pradėjusi rinkti parašus po kreipimusi į šalies kultūros strategus. Tačiau festivalio rengėjai sustabdė akciją – esą tegu šventė kalba pati.
Laureatų gretose – trimito virtuozas
Festivalio didysis prizas už nuopelnus šalies džiazo kultūrai šiemet atiteko trimitininkui V.Ramoškai (nuotr.). Tai D.Pulausko grupės ir Kauno bigbendo solistas, grojantis ir su kitais šalies orkestrais.
Birštone prasidėjo V.Ramoškos karjera. Čia jis debiutavo dar 1990-aisiais, kai dirbo muzikantu Trakų restorane „Nendrė“ ir džiazą grojo mėgėjiškai. Po debiuto Birštone Valerijų susirado džiazo klavišininkas D.Pulauskas ir pakvietė dirbti „Oktavos“ ansamblyje. Džiazo meistrų bendradarbiavimo epopėja trunka iki šiol. Su D.Pulausko grupėmis trimitininkas apkeliavo per 100 džiazo festivalių 4 žemynuose.
Kiekviename Birštono festivalyje trimitininkas kyla į sceną ne vieną kartą. Šįmet jis grojo solo su Vilniaus džiazo orkestru ir pasirodė D.Pulausko grupės bei Kauno bigbendo bendrame projekte.
V.Ramoška dėsto trimitą ir džiazo improvizaciją Vilniaus kolegijoje, ugdo džiazo jaunimą Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Be to, Valerijaus trimitas skamba LRT grupės, šiuolaikinės akademinės muzikos projektuose.
