Dalis publikos į šį koncertą atėjo kaip ir iš reikalo – jis buvo skirtas Lietuvos įstojimo į NATO 10-mečiui ir tapo vidurdienį Vilniaus S.Daukanto aikštėje prasidėjusių minėjimo iškilmių baigiamąja, menine, dalimi. Tad salėje sėdėjo ne vienas karininko uniformą vilkintis klausytojas, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. (Gal ir ne į temą, bet tarp kūrinių dalių niekas neplojo.)
Tačiau ir tikrų melomanų gretos buvo tirštos. Nieko nuostabaus: A.Žlabys – išskirtine charizma ir menine įtaiga apdovanotas pianistas, jau turintis ne tik JAV, kur gyvena, bet ir Lietuvoje savo auditoriją, vertinančią jo virtuoziškumą, gilų ir platų garsą, įtikinamas interpretacijas, savitą braižą, kupiną subtilaus nuoširdumo ir atsidavimo muzikai. Be to, jis nebijo rizikuoti, kurti čia ir dabar, suregzti muzikinę intrigą be išorinių efektų. Tuo dar kartą įsitikino publika klausydamasi tiek Johanneso Brahmso Pirmojo fortepijoninio koncerto, tiek bisui paskambinto to paties autoriaus lyriško Intermezzo, op 118.
Tačiau šįkart, ko gero, didžiausias masalas buvo ne jis, o M.Gražinytė-Tyla. Intrigavo viskas: ir Lietuvoje dar nekasdienis feministinis momentas - 27 metų mergina prie simfoninio orkestro dirigento pulto, ir tai, kad M.Gražinytė-Tyla jau daro sėkmingą karjerą Vakaruose, o tai visada atrodo įspūdingiau už „pranašus savo šalyje“, pagaliau ji - garsios muzikų Vasiliauskų giminės atstovė.
M.Gražinytė-Tyla, A.Žlabys ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras parengė įspūdingą programą - klasikos, romantikos ir šiuolaikinės muzikos pynę. Skambėjo J.Brahmso Pirmasis fortepijoninis koncertas, monumentali Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija ir 2010 m. Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės sukurta simfoninė partitūra „Ugnys“, kurios premjera 2012 m. gegužės 17 ir 18 dienomis įvyko Miunchene, prestižinėje „Hercules-Halle“.
„Visi trys kūriniai vienaip ar kitaip pasakoja apie kovą - vidinę kovą“, - apibūdindama koncerto programą prieš antrąją jo dalį, kurioje skambėjo R.Šerkšnytės ir L.van Beethoveno kūriniai, sakė M.Gražinytė-Tyla.
Taip ji tarsi pratęsė pianistės Mūzos Rubackytės pradėtą Lietuvos publikos pratinimą prie kitose šalyse, regis, jau įprastos praktikos, kai koncertą pakomentuoja patys atlikėjai.
„R.Šerkšnytei maestro Maris Jansonas užsakė kūrinį, kurį būtų galima atlikti prieš L.van Beethoveno Penktąją simfoniją. Jis pageidavo, kad kūrinyje būtų panaudoti Penktosios motyvai. Ramintai tokie „rėmai“ iš pradžių pasirodė nepriimtini, bet pradėjusi improvizuoti Likimo motyvu ji sukūrė savąsias „Ugnis“ ir tarsi atskleidė, kas vyko 1805-1808 metais, kai kurstantis, vidinės kovos draskomas L.van Beethovenas kūrė Penktąją simfoniją. Linkiu, kad vidinėms kovoms nepritrūktų ugnies ir kad tai vestų į vidinę laisvę ir dialogą“, - savo trumpą komentarą baigė M.Gražinytė-Tyla.
Tiek pirmoji, tiek antroji koncerto dalys buvo palydėtos audringų plojimų stovinčios publikos. Tačiau individualūs vertinimai nebuvo tokie vieningi.
„Nuostabu - tokio dirigento pas mus nemačiau nuo Jono Aleksos laikų. Labai preciziška, tiksli, plastiška, jos kūnas - kalbantis. Kiekvienas judesys apskaičiuotas milimetro tikslumu. Džiaugiuosi, kad ji turi palankias aplinkybes tobulėti - juk dar būdama tokia jauna dirba su puikiais orkestrais“, - emocijų neslėpė muzikologė Daiva Tamošaitytė.
„Kiniška maniera“, - santūriai ištarė buvęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantas, matęs ne vieną dirigentą. Pirmiausia jis turėjo galvoje šiais reginio publikai laikais vis labiau populiarėjančią dirigavimo manierą, kurią, regis, perima M.Gražinytė-Tyla: lankstytis, tūpčioti, šokčioti, linguoti į visas puses lyg vėjo siūbuojamai nendrelei. "Ar dirigento užduotis siųsti žinią muzikantams, ar vaidinti publikai?" - retoriškai klausė muzikos veteranas.
Abejonių kėlė ir tempų pasirinkimas - bent jau L.van Beethoveno Penktosios simfonijos pirmoji dalis nuskambėjo ne kaip Likimo beldimasis į duris, o kaip smagi polkutė.
Kas žingsnis – aukštyn
M.Gražinytės muzikinis likimas buvo nulemtas dar iki jai išvystant pasaulį. Jos tėvas Romualdas Gražinis – chorvedys, „Aidijos“ choro vadovas, motina Sigutė Gražinienė – pianistė, močiutė Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė – smuikininkė.
Pati Mirga prisimena, kad dar būdama trejų ketverių metų ir vedama į vaikų darželį nesiliaudavo verkusi – baiminosi, kad tėvai ją pamirš, todėl rišdavo mamai ant skarų mazgus – priminimo ženklus. Tėvai neatlaikė spaudimo ir atsiėmė iš darželio. Neturėdami kur dėti, ėmė vedžiotis į darbą. Taigi vaikystėje Mirga laiką leido chorų repeticijose, chorinio dirigavimo, kartais – smuiko pamokose.
M.Gražinytė nuo mažumės ne tik klausėsi muzikos, bet ir pati muzikavo. Net ir labai nenaršant po internetą „Youtube“ galima rasti 1996 metų „Dainų dainelės“ konkurso įrašą, kuriame miela mergaitė traukia Anatolijaus Šenderovo ir Sigito Gedos dainą „Gera būtų“.
Bet dainininkės keliu Mirga nepasuko: Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigusi chorinio dirigavimo klasę studijas tęsė Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete Austrijoje, Bolonijos konservatorijoje Italijoje, Leipcige (Vokietija), kur, beje, mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Gruodis.
2007 m. Mirgai teko dalyvauti Vengrijos tarptautiniame jaunųjų choro dirigentų konkurse Budapešte ir laimėti pirmąją vietą. Mirga atkreipė į save muzikos pasaulio dėmesį 2009-aisiais, tapusi Kurto Masuro dirigavimo seminaro Bonoje atradimu. Batutos legenda K.Masuras kvietė ją dalytis scena ir koncerte.
M.Gražinytei atsivėrė Vokietijos teatrų durys, kai 2011 m. Leipcige vykusiame 5-ajame visos Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų orkestrinio dirigavimo konkurse ji pelnė antrąją vietą ir specialų Vidurio Vokietijos radijo simfoninio orkestro prizą – koncertą su „Mitteldeutscher Rundfunk“ orkestru.
2011 metais ji tapo Heidelbergo teatre orkestro antrąja kapelmeistere. Jos karjeros muzikiniame teatre viršūnėmis tapo Heidelberge diriguotos operos „Aida“, „Karmen“, meksikietės Marcelos Rodriquez „Las Cartas de Frida“ pasaulinė premjera, Osnabriuke diriguota „Traviata“.
2012 m. balandžio 28-29 d. Zalcburge įvyko tarptautinis jaunųjų dirigentų konkurso „Nestle and Salzburg Festival Young Conductors Award“ finalinis koncertas. Iš 91 nugalėtojo laurų siekiančio dirigento į finalą buvo atrinkti trys kandidatai. Tarptautinė žiuri pirmąją vietą ir koncertą su Gustavo Mahlerio jaunimo orkestru skyrė M.Gražinytei.
2012 m. rugpjūčio 12 d. jaunoji Lietuvos dirigentė kartu su šiuo orkestru ir jos pačios pakviestu pianistu A.Žlabiu pasirodė Zalcburgo festivalyje. O 2013 m. M.Gražinytei teko garbė diriguoti Los Andželo filharmonijos orkestrui. Tokios likimo dovanos dar nebuvo sulaukęs nė vienas tautietis – už Atlanto diriguoti geriausiems tenykščiams orkestrams lietuviams iki šiol neteko.
2013-2014 m. koncertų sezoną M.Gražinytė eina pirmojo kapelmeisterio pareigas Berno (Šveicarija) operos teatre. Naujausias faktas įspūdingoje Mirgos karjeroje – 2014 m. sausio 28 d. ji paskirta Zalcburgo operos teatro pagrindine dirigente 2014-2015 m. koncertų sezoną. Tai pareigos, kurioms lietuvė buvo atrinkta net iš 180 rimtų pretendentų.
Svarbiausia – profesionalumas
Iki šiol Lietuvoje buvo žinoma vienintelė moteris simfoninio orkestro dirigentė Margarita Dvarionaitė. Prireikė kelių dešimtmečių, kad šią muziko profesiją, vis dar laikomą išskirtinai vyriška, išdrįso pasirinkti jauna dirigentė M.Gražinytė. Ar dėl to, kad yra moteris, nereikėjo daugiau pastangų įrodyti, jog diriguoti orkestrui gali ne tik vyrai?
„Atlikti darbą profesionaliai visuomet sunku, – duodama interviu žurnalistei Editai Maželytei prieš dvejus metus sakė M.Gražinytė. - Nelengva profesionalumą pasiekti, jį išlaikyti. Arba, kaip teigė pianistas Artūras Rubinšteinas, kiekvieną dieną tenka jo siekti iš naujo. Tiek vyrui, tiek moteriai tai – nelengvas kelias. O kai darbas atliktas profesionaliai, skirtumai praranda reikšmę.
2007 m. teko dalyvauti jaunųjų choro dirigentų konkurse Budapešte ir laimėti pirmąją vietą. Po apdovanojimų kalbėjomės su žiuri pirmininke, kuri patarė saugotis, kad nekopijuočiau vyrų dirigentų. Tokia pastaba tąsyk nuskambėjo labai keistai, atrodė, juk niekada nebandžiau, nesistengiau to daryti. Jei merginoms ar moterims dirigentėms tokio kopijavimo pasitaiko, veikiausiai dėl to, kad beveik visi autoritetai, į kuriuos lygiuojamės, yra vyriškosios lyties. Tačiau ką gi reiškia „vyriška“, „moteriška“? Ar ne įdomiau rūpintis aukštesnėmis idėjomis, kurios bendros visiems?“
Labiausiai traukia opera
Darbą operos teatruose ir atsidavimą šiam žanrui Mirga suvokia ir kaip prosenelio Leonardo Vasiliausko gyvenimo aidą – jis visą gyvenimą Lietuvos operos ir baleto teatre grojo trombonu, o išėjęs į pensiją nenorėjo palikti teatro ir dirbo bilietų tikrintoju. Sako, jis svajojęs, kad vyriausias sūnus Bernardas (dabar – Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas) taptų dirigentu.
„Nė vienas nežinom, kaip skrajoja svajonės ir kada jos nutupia ant žemės, randa joje kūną. Šiuo metu operą nurodyčiau kaip sritį, kurioje norėčiau veikti daugiausia, intensyviausiai ir, tikiuosi, vaisingiausiai“, – sako M.Gražinytė-Tyla.
Kasdien – darbas, darbas ir dar kartą darbas
Lietuvos spaudoje M.Gražinytės laimėjimai jau skambiai vadinami „žvaigždžių valanda“. Ar tikrai ji jaučiasi žvaigžde?
„Tikroji žvaigždžių valanda – akimirkos, kai kartu su muzikantais rengiame programą ir užauginame šį tą gražaus. Dangus tikrai neprasivėrė ir jame neapsigyvenau. Taip, gal atsirado naujų galimybių, papildomos motyvacijos, tačiau niekas pernelyg nepasikeitė. Juk ir vėl tenka imti naujo kūrinio partitūrą, žygiuoti į repeticiją ir su muzikantais dirbti taip, kaip ir anksčiau“, – sakė M.Gražinytė, kalbinama žurnalui „Muzikos barai“ Lauryno Butkausko.
