Kovo 27-ąją minėjome Tarptautinę teatro dieną. Natūraliai kyla noras pažvelgti, kokie yra Kauno teatrai, koks jų kuriamų spektaklių meninis lygis.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Teatrologijos katedros docentas Edgaras Klivis mano, kad kai kurie teatrai sugeba moderniai reklamuotis, tačiau kuria nešiuolaikiškus spektaklius ir taip rizikuoja nuvilti žiūrovus.
Teatrologas įsitikinęs, kad būtų verta remtis Europos šalių praktika. Teatrai neturėtų gyventi kaip atskiros valstybės – reikėtų burtis ir bendradarbiauti.
– Koks šiandien yra Kauno teatrinis gyvenimas? Ką reikėtų keisti, kad kaip anksčiau galėtume didžiuotis, jog profesionalaus lietuviško teatro lopšys yra būtent Kaunas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Klivio.
– Teatro diena – puiki proga patiems teatralams prisiminti, kad jie visi yra vienoje barikadų pusėje ir turi bendrą tikslą – kurti žmonėms. Taip sakau todėl, kad matau, jog Kaune teatrai yra tarsi atskiros, uždaros, tarpusavyje nebendraujančios ir net priešiškos organizacijos.
Teatrų darbuotojai didžiuojasi, kad viską daro patys – ne tik kuria ir vaidina, bet ir siuva drabužius, gamina avalynę, įgarsina ir apšviečia spektaklius.
Taip teatrai ima virti vien savo sultyse. Tai pavojinga, gresia suprovincialėjimu.
Europos šalių patirtis rodo, kad modernūs teatrai dažnai turi tik kelis vadybininkus. Visi kiti darbuotojai yra samdomi atskiriems projektams. Taip atsiranda naujų idėjų, netikėtas, naujas požiūris į meną.
Jei kauniečiai dirbtų remdamiesi tokiu principu, manau, laimėtų ne tik menininkai ir žiūrovai, bet net tie patys užkulisiuose dirbantys žmonės – apšvietėjai, siuvėjai. Susitelkę į grupes jie galėtų siūlyti savo sumanymus. Teatrų vadovai pirktų įdomiausias idėjas ir jų įgyvendintojų paslaugas.
Tokių bandymų būta. Pavyzdžiui, Kauno bienalės metu tekstilininkai rengė bendrus projektus su Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjais ir choreografais. Rezultatas buvo įdomus, naujas. Tačiau kitų teatrų atstovai toliau linkę gyventi užsidarę.
– Kaip manote, kodėl taip yra? Gal vyksta arši kova dėl kiekvieno žiūrovo?
– Kauniečiai mokslininkai prieš kelerius metus atliko tyrimą „Kūrybinių industrinių klasterių Kauno regione plėtros galimybių analizė“.
„Klasteris“ – tam tikra geografiškai artimų bendrą veiklą vykdančių įmonių ar organizacijų grupė. Viena vietų, kur, mokslininkų nuomone, būtų perspektyvu vykdyti kultūrinę grupių veiklą, yra Laisvės alėja.
Joje vienas greta kito yra Kauno valstybiniai muzikinis ir lėlių teatrai bei Kauno kamerinis teatras. Netoliese – ir Nacionalinis Kauno dramos teatras.
Net klasikinės ekonomikos dėsniai teigia, kad kai kartu dirba kelios panašia veikla užsiimančios įmonės, jos ne konkuruoja, bet stimuliuoja viena kitą. Bendradarbiaujant atsiranda didesnė žmonių trauka į tą vietą ir užsidirbti įmonėms galimybių daugiau nei veikiant pavieniui.
Geriausias pavyzdys – Kauno senamiesčio ir dalies Laisvės alėjos kavinių šeimininkų bendradarbiavimas.
Tačiau atrodo, kad teatro žmonės Kaune to dar nesupranta. Kai nenorima išeiti iš už savo sienų, gresia suprovincialėjimas.
– Geriausi kūrėjai renkasi sostinę. Ar Kaunas turi galimybių prisivilioti garsių režisierių, aktorių, ar gali varžytis su Vilniumi? Jei dar nesame provincija, ką daryti, kad tokia netaptume?
– Norint netapti provincija, reikia pritraukti garsių, jaunų, gabių ir ambicingų kūrėjų. Viena išeičių – Kaune reikėtų rengti stiprų tarptautinį teatrų festivalį.
Kuklų Lietuvos, Estijos ir Latvijos teatrų susibūrimą rudenį surengė Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauno kamerinis teatras organizuoja monospektaklių, lėlių teatras, „Aura“ – savus festivalius. Jie pritraukia garsių mūsų ir užsienio menininkų bei kritikų. Reikėtų, kad kauniečiai pajėgas suvienytų. Žinodami, kad gali būti pastebėti, Kaune panorės dirbti ir talentingi kūrėjai.
Kad mūsų miesto teatro gyvenimas kol kas nesuprovincialėjęs, rodo tai, jog Kauno dramos teatrui suteiktas nacionalinis statusas. Šis teatras niekuo nenusileidžia Nacionaliniam Vilniaus dramos teatrui. Mes turime senas tarpukario ir stipraus sovietmečio teatro tradicijas. Svarbu, kad mūsų teatro žmonės nesustabarėtų.
Kol kas išsiskiriame tuo, kad mūsų teatras yra tradiciškas. Vyrauja dramatiški psichologiniai spektakliai, tačiau nėra alternatyvos.
O tai grėsminga. Pavojus yra, kad teatras gali netekti jaunosios kartos žiūrovų.
Dabartiniai 15–20 metų žmonės pripratę prie šiuolaikinių technologijų, spartaus gyvenimo ritmo. Vien išsėdėti teatre kelias valandas jiems yra iššūkis. Kūrėjai turi suprasti, kad teatras taip pat turės tapti modernus, interaktyvus, žiūrovą reikia įtraukti į veiksmą. Deja, kol kas iš naujų technologijų mūsų teatruose naudojamos tik vaizdo projekcijos.
Teatrų vadovai turi suvokti, kad į kažkelintą kartą perstatomus rusų ar lietuvių klasikų kūrinius jaunoji karta nebeis. O juk teatrams svarbi madingu terminu dabar vadinama „žiūrovų auditorijų plėtra“.
– Žiūrovus teatrai vilioja į įvairaus žanro spektaklius kviesdami vaidinti populiarius atlikėjus. Daugiausia tai daro Kauno valstybinis muzikinis teatras. Kiti rengia išmoningas reklamos akcijas. Ar Kaune užtenka teatro vadybos specialistų, ar jie išmano modernius darbo metodus?
– Kauno valstybinio muzikinio teatro komercijos ir valstybinio statuso bei jam keliamų aukštų meninių reikalavimų derinys atrodo keistokai. Tačiau rezultatas akivaizdus – salės pilnos.
Kiti teatrai, pavyzdžiui, „Aura“, Nacionalinis Kauno dramos teatras, sugeba moderniai ir išradingai reklamuoti savo rengiamus festivalius ir spektaklius. Beje, jų vadybininkais dirba Kaune parengti specialistai.
Tačiau abiem atvejais kyla pavojus, kad garsios pavardės afišose ar išradinga reklama nesutampa su žiūrovų lūkesčiais ir jiems pateikiamu produktu. Į moderniai išreklamuotą spektaklį atėję žmonės pamato tradicinį vaidinimą ir nusivilia. Pastebiu, kad Kaune teatralai vis labiau linkę sureikšminti savireklamą. Tai prasta tendencija.
Juk patyrę Holivudo specialistai teigia, kad geriausia reklama yra tada, kai žinia apie gerą kūrinį eina iš lūpų į lūpas. Jei reklama yra dirbtinė, neatitinka realybės, gali privilioti tik pirmąją žiūrovų bangą. Tačiau kiti nusivils ir gali visai palikti teatrą.
