Mažas berniukas Tomas7, iš plonučių medžio lentelių ramiai konstruojantis savo „išradimus“ tuo metu, kai pro šalį skrieja milžiniška Saulė ar keisčiausiai vartosi nuo Saturno atsiskyręs asteroidų žiedas, – pagrindinis raktas, atveriantis duris į Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Kosmosas+“ pasaulį.
Kažin ar būtų galima jį pavadinti pagrindiniu veikėju? Tokių galima rasti ir daugiau. Svajingas Astronomas, ryškiu kostiumu dėmesį patraukiantis Matematikas, Mėnulio mergaitė, Filosofų ir Technikos inžinierių poros.
Tačiau būtent Tomas7 perduoda žiūrovams danų režisierės Kirsten Dehlholm pasiūlymą: pažvelgti į mus supantį bekraštį kosmosą vaiko akimis. Ne sentimentalaus literatūros herojaus, o normalaus ir dalykiško šiuolaikinio vaiko, kuriam kosmosas jau gana gerai pažįstamas. Jei ne iš mokyklinių vadovėlių, tai iš mokslo populiarinimo filmų.
Neišvydo mėgstamos planetos
Tomo7 vaidmens atlikėjas Jurgis Benys nė kiek nesidrovėdamas pasakojo, kad repetuodamas ne tik daug naujo sužinojęs apie kosmosą, bet ir gerokai nuliūdęs. Mat spektaklyje jis neišvydo mėgstamiausios savo planetos Neptūno.
Neabejoju, kad šiek tiek nuliūdo ir tie tėvai, kurie atvedė savo vaikus į spektaklio „Kosmosas+“ premjerą tikėdamiesi pasimėgauti NASA vaizdų kaleidoskopu. Mat šio spektaklio kūrėjai tyčia nenaudojo realių kosminių kūnų nuotraukų.
Kaip tik todėl daugelis scenoje matomų vaizdų iš tiesų įspūdingi, o kartais tiesiog užburiantys. Tačiau kiekvienas jų – ne objektyvios tiesos ieškančio mokslininko, o subjektyvius pasaulius kuriančio menininko darbas.
Scenoje – vaizdo instaliacijos
Tas užmojis sukurti savą, alternatyvų kosmoso vaizdą ir daro šį spektaklį iš tiesų išskirtinį. Tarsi pats Tomas7, knaibydamas mamos iškeptą kiaušinienę, visai netikėtai būtų lėkštėje suradęs Saulę.
Neabejoju, kad įprastų spektaklių vaikams kūrėjai mielai sudėliotų scenoje tokią mizansceną su ilgokais vaikiška filosofija grįstais samprotavimais.
K.Dehlholm nekuria spektaklių vaikams. Ji įsteigė teatro kompaniją „Hotel Pro Forma“ ir pavadino ją „priemone kurti dramines kompozicijas ties teatro ir vizualiojo meno parodos sandūra“.
Todėl ir spektaklyje „Kosmosas+“ režisierė net nesigilino į vaiko psichologiją, jai nerūpėjo, ar mažam žmogui kosmosas atrodo kitoks nei dideliam. Režisierei vaikystė pirmiausia simbolizuoja prigimtinį žmogaus kūrybiškumą, dar nesuvaržytą įvairiausiomis tikro meno ir gero tono taisyklėmis. Kūrybos kosmosas, kaip ir tikrasis, visuomet kupinas bauginančių ir pavojingų, tačiau įspūdingų paslapčių.
Todėl be reikalo Astronomą spektaklyje vaidinantis aktorius Vytautas Rumšas įspėjo vieną spektaklio vaizdo projekcijų autorių Magnusą Pindą Bjerre nenuvilti kosminių stebuklų laukiančių žiūrovų ir neatskleisti savo kūrybinės virtuvės paslapčių.
M.P.Bjerre tyčia pabrėžė tai, jog stengėsi savaip parodyti kosmoso grožį, tuštumą, chaosą ir net savitą tos tamsios, bauginančios erdvės brutalumą. Jam nė kiek nesinorėjo, kad spektaklis primintų lengvai virškinamą pažintinę laidą.
Todėl vaizdo menininkų komanda visus vaizdus sukūrė savo studijoje Kopenhagoje. Grėsmingam Saulės paviršiaus kunkuliavimui atkurti neprireikė net lavos, užteko ant stiklo pabertos sodos ir buteliuko „Coca-Cola“.
Raudonosioms milžinėms, Saulės sistemos planetoms, juodosioms skylėms ir daugybės kitų kosmoso paslapčių vaizdams pirminį impulsą davė gėlės žiedai, fejerverkai, kiaušiniai, pienas, rašalas. Nufilmavę paprasčiausias medžiagas menininkai suformavo gausią tekstūrų biblioteką, kurią panaudojo visą spektaklio sceną ir net dalį žiūrovų salės užpildančioms vaizdo instaliacijoms.
Savo kūrybos metodą jie juokais pavadino kosmine virtuve. Ir nuoširdžiai mėgavosi galimybe sukurti visatą iš pačių paprasčiausių, kiekvienam Žemės žmogui įprastų, kasdien naudojamų dalykų.
Jei žmogaus rankoje yra žvaigždžių atomų, tai nė kiek ne mažiau jų rašalo laše ar gėlės žiede. O didžiuliu greičiu aplink Saulę skrieja ne tik mūsų Žemė ar didysis astronomo Gunaro Kakaro teleskopas Molėtų observatorijoje, bet ir mūsų virtuvė su troškintuvėje kvepiančia višta.
Teatras ir nulis karvių
„Čia daug vaizdų, todėl tai kitoks spektaklis nei mano matytas „Mažasis princas“, kuriame buvo daug kalbama“, – „Kosmoso+“ savitumą paprastai paaiškino Tomą7 vaidinantis J.Benys.
„Dalyvauti šiame spektaklyje ir kalbėti jo tekstais – visai kas kita nei vaidinti Antono Čechovo, Moliere’o ar Williamo Shakespeare’o kūrinius. Bet ne paprasčiau, – „Kosmoso+“ esmę bandė užčiuopti ir V.Rumšas. – Neseniai suvokiau, kad šis spektaklis yra kietas riešutėlis. Įsigilinus į tekstą kiekvienam iškyla tokių klausimų: o kas tu esi, kokia tavo paskirtis? Taigi aktorius šiame spektaklyje turi sukurti tokią energetiką, kuri priverstų žmones susimąstyti apie begalybę virš mūsų galvų.“
Susimąstyti šiame spektaklyje verčia ir sausi moksliniai faktai, supinti su kasdienėmis istorijomis, ir muzika – ne atpalaiduojanti ar nunešanti į kosmoso platybes, o aktyviai komentuojanti vaizdus ir tekstus.
Tuos pačius vaizdus ir tekstus premjeros dieną aktyviai komentavo ir spektaklio žiūrovai. Bendrai atmosferai tikrai netrukdė pašnibždomis užduodami vaikų klausimai ir tėvų pastangos papildyti ar paaiškinti iš scenos skambančius atsakymus.
Juk bandymas susivokti visatoje ir žmogiškas bendravimas juodos, grėsmingos kosmoso prarajos akivaizdoje – vienos svarbiausių naujojo spektaklio temų.
„Tai geriausias mano kada nors matytas dalykas“, – salėje užsidegus šviesoms pareiškė mano septynmetis sūnus. Paklaustas, ar buvo dalykų, kuriais nusivylė, prisipažino tikėjęsis bent vienos pertraukos.
O man iki šiol galvoje sukasi spektaklyje išgirsta mintis, jog penkios karvės niekada nebus lygios penkiems obuoliams, ir net viena karvė nėra tas pat, kas vienas obuolys, o nulis karvių yra visiškai tas pat kaip ir nulis obuolių.
