R.Ihalainen ne tiktai šoka, bet ir dėsto M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Eglės Špokaitės baleto mokykloje ir Mažojoje teatro akademijoje. Kalbėjomės su Riikka apie jos patirtį, požiūrį į šokį ir naujausią vaidmenį V.Jankausko spektaklyje.
– Ar jūsų pirmasis apsilankymas Lietuvoje susijęs su šokiu?
– Atvykau 2009 metais. Tuo metu Suomijoje buvo daug kas įgrisę, taigi pasakiau sau: važiuosiu pasižiūrėti kitur. Klaipėdos universitete studijavau pagal „Erasmus“ mainų programą, po to pradėjau dirbti su šokio trupe „Aura“. Buvo akimirkų, kai svarsčiau, ar verta čia likti, ar čia pakankamai visko vyksta.
Visą laiką stengiuosi klausytis intuicijos. Jei pasielgiu priešingai, nei ji man sako, ištinka nesėkmė. Esu Lietuvoje, nes intuityviai pajutau, kad turiu čia būti ir gyventi. Visą laiką stengiuosi klausytis intuicijos. Jei pasielgiu priešingai, nei ji man sako, ištinka nesėkmė. Vis labiau tuo įsitikinu ir stengiuosi daryti taip, kaip jaučiu, kad reikėtų.
– Studijavote Turku menų akademijoje Suomijoje, Amsterdame. Kodėl pasirinkote šokį?
– Vaikystėje daug sportavau. Kūnas jautė poreikį judėti. Augau mažame kaimelyje. Ten nėra šokio. Bet mokykloje buvo viena mergina, kuri dukart per savaitę važiuodavo į miestą šokti.
Rodos, per Kalėdas ji statė šokio kompoziciją ir pakvietė mane. Man labai patiko, pasakiau mamai, kad irgi noriu važinėti į tą mokyklą šokti.
Pradėjau nuo gatvės šokio. Kitą pusmetį nusprendžiau lankyti viską, kas įmanoma. Tuo metu mokiausi aštuntoje klasėje. Vėlu, todėl, kai tik supratau, ką noriu daryti, labai daug dirbau.
Bet kadangi jaučiau labai didelį norą, man pavyko pasivyti kitus. Be to, man jau tada buvo įdomu, kas vyksta kūne, daug svarbiau buvo pajusti, kaip kūnas kuria judesį, nei pamatyti, kaip tai atrodo veidrodyje.
Mane domina, kaip judesys keliauja per visą kūną. Aš ne tik šoku, aš gyvenu scenoje. Nesvarbu, koks spektaklis, kai esu scenoje, kai judu, kai šoku, kūnas ir protas veikia išvien. Juos sujungia energija. Taigi man įdomu, kaip veikia kūnas, kaip per paprastus dalykus gali įgyti platesnį supratimą.
- Studijuodama Amsterdamo menų akademijoje sugalvojote projektą „The future is not what it used to be“. Kokia buvo jo idėja?
– Tai buvo tarsi eksperimentas, judesio instaliacija. Man kilo mintis apie judėjimą tamsoje. Kai negali nieko matyti, paaštrėja kitos juslės. Todėl kartu su kitais atlikėjais sukūrėme gana šokiruojamus vaidmenis. Įleisdavome po kelis žmones į tamsią erdvę, įduodavome po mažą prožektorių ir jie turėdavo tyrinėti erdvę ir tai, kas joje vyksta. Deja, nepavyko sukurti visiškos tamsos. Šiuolaikinėje visuomenėje aukštinami protiniai gebėjimai, o kūnu nebejaučiama. Žmonės nebesupranta, kas jų kūne vyksta.
Tiesa, daug kas sportuoja, nori būti stiprūs, gražiai atrodyti ir gražiai savo kūnus aprengti. Bet mūsų kūnas egzistuoja ne tam. Dėl to liūdna. Nors, žinoma, yra ir tų, kurie stengiasi savo kūną suprasti ir jį jaučia.
Spektaklyje dažnai matau, kad žiūrovai sėdi šalti kaip žuvys. Nesuprantu kodėl. Man kartais net sunku žiūrėti spektaklį dėl to, kad kūnas gauna tiek daug informacijos ir tarsi juda kartu su atlikėjais. Na, nebent būtų labai nuobodus spektaklis.
– Kuo Lietuvos žiūrovai skiriasi nuo, tarkime, Olandijos žiūrovų?
– Lietuvos žiūrovai nėra taip įpratę prie šokio spektaklių, kiek Amsterdame. Ten žiūrėdami net beprotiškiausią pasirodymą žiūrovai jame ras ką nors sau įdomaus. Jie puikiai supranta, kad šiuolaikinis šokis nėra tik gražūs pasirodymai, ne vien leidžia gerai praleisti vakarą, bet taip pat kelia nepatogius klausimus, verčia suabejoti savo paties gyvenimu ir tuo, kas vyksta aplink.
Lietuvoje žiūrovai iš šokio tikisi gražaus reginio, smagių potyrių, gražių judesių. Tai nėra blogai, tai tam tikras etapas, kurį reikia išgyventi, po truputį judame į priekį.
Pavyzdžiui, prieš porą metų ŠMC rengtame projekte „Geografija“ šokėjai judėjo konstrukcijos viduje, žiūrovai negalėjo jų matyti. Žmonės buvo sutrikę, nes juk jie atėjo pažiūrėti šokio spektaklio. Šokis vyko, bet jiems buvo sunku suprasti, kad šokis nėra vien reginys.
Gal Lietuvoje toks projektas buvo per ankstyvas. Kita vertus, mane būtent ir intriguoja tai, kad Lietuvoje dar daug neištirtų teritorijų. Taigi daugiau galimybių, o kartu ir daugiau apribojimų.
- Kaip vertinate šiuolaikinio šokio sceną Lietuvoje ir kas jus įkvepia pasaulinėje šokio scenoje?
- Lietuvoje statomi spektakliai kartais primena tuos, kurie kitur buvo statomi prieš dešimt metų. Bet tai nėra blogai. Žiūrovams dar reikia to, ką šiandien matome scenoje. Tačiau šokio profesionalams jau norėtųsi judėti į priekį. Bet būtent šokėjai ir turi prisitaikyti prie žiūrovo ir vesti jį tolyn šokio pažinimo keliu.
Be to, vis atsiranda naujų ieškojimų, kaip sarkastiškas Agnės Ramanauskaitės, Pauliaus Tamolės ir Manto Stabačinsko spektaklis „Contemporary?“. Taigi atsiranda požiūris, kad nebūtinai turi būti tik „rimtas“ menas, stiprūs jausmai, skausmas, vienatvė.
Suomijoje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo populiarūs politiški pastatymai, vėliau - dramatiški kūriniai, kuriuose daug emocijų, afišuojamas nuogumas.
Dabar jau esu šiek tiek atitrūkusi, bet, kiek pastebiu, Suomijoje nebėra įprastų šokio spektaklių, šiuo metu statomi spektakliai yra arčiau teatro ir performanso, vienuose spektakliuose tyrinėjamos judesio galimybės, kituose per visą spektaklį gali pamatyti vos vieną judesį.
Pasaulio šokio scenoje yra keli choreografai, kurių sukurta judesio kalba mane žavi. Įspūdį kelia Belgijos choreografas ir šokėjas Sidi Larbi Cherkaoui, bengalų kilmės šiuolaikinio šokio ir Indijos klasikinio "kathak" šokio meistras Akramas Khanas, olandų choreografė, šokėja bei „Countertechnique“ judėjimo technikos pradininkė Anouk van Dijk bei vokiečių choreografas ir šokėjas Johannesas Wielandas.
Taip pat labai įdomus Izraelio šiuolaikinio šokio choreografas Ohadas Naharinas ir jo sukurta šokio kalba „Gaga“. O.Naharino vadovaujamos „Batsheva“ trupės šokėjai stebina savo sugebėjimais. Mane įkvepia įvairūs dalykai. Kiekvieną dieną vis kitas.
- Daug laiko skiriate šokio pedagogikai. Kuo jums, kaip šokėjai, svarbi dėstymo patirtis?
- Dėstau šiuolaikinį šokį, improvizaciją, kompoziciją, džiazo šokį, moderniojo šokio technikas. Mokydama ne tik duodu kitiems, bandau padėti atrakinti duris į šokio pasaulį, bet ir pati daug gaunu. Labiausiai man patinka, kai studentai klausia. Tai suteikia galimybę įsigilinti į konkretų judesį ir rasti būdą, kaip jį paaiškinti ne tik kitam, bet ir sau. Dirbdama su studentais pasikliauju intuicija, negaliu tiesiog remtis taisyklėmis, turiu pajusti žmones, kas jiems svarbu. Ir tai pasiteisina.
Šiuo metu dėstau tiek daug, kad net trūksta laiko šokti pačiai. O man svarbiausias tas gyvenimas, kurį gyvenu scenoje.
– Vienas naujausių jūsų darbų – vaidmuo V.Jankausko spektaklyje „Aritmijos“. Kokie ieškojimai vyko kuriant šį spektaklį?
– Kūrybos procesas tebesitęsia ir dabar. Per kiekvieną spektaklį vis labiau suprantu savo vaidmenį. Taip sutapo, kad pastaruoju metu kaip tik daug galvoju apie visuomenę ir savo santykį su ja, apie tai, ko visuomenė iš mūsų reikalauja, apie žmonių lūkesčius, kuo privalai būti ir ką turėti.
Kai supranti, kad po kelerių metų būsi trisdešimties, susimąstai apie karjerą ir šeimą. Niekada nenorėjau nei vieno, nei kito, jaučiau, kad tai ne mano kelias. Mano gyvenimas – šokis. Niekada negalvoju, ką gausiu iš to, ką darau. Man visko užtenka.
Bet visuomenė žiūri kitaip – kad to nepakanka. Taigi kyla klausimų, ko klausyti ir ką daryti? Apie tai kalbama ir spektaklyje.
Šis spektaklis man susijęs su kova. Per repeticijas daug kovojau su V.Jankausku. Aš norėjau daugiau judesio. Bet galbūt gerai, kad jis pasirinko taupesnę kalbą.
Kita vertus, mano vaidmuo būtent ir yra kovotojos: scenoje kovoju su minėtais visuomenės apribojimais. Nuo pat spektaklio pradžios iki pabaigos išgyvenu šią kovą.
– Spektaklyje našta jus prislegia. Gyvenime taip pat neretai užsikraunate didelę įsipareigojimų naštą. Kaip šokis atperka įdedamas pastangas?
– Taip, krūvis didelis. Bet aš pati tai pasirinkau. Jeigu dieną sudarytų daugiau valandų, prisiimčiau dar daugiau. Taigi kova yra ne tik su visuomene, bet ir su savimi. Viską atperka buvimo scenoje jausmas. Visas įdėtas darbas, nuovargis būnant scenoje iš karto pradingsta.
Tačiau net ir dirbant man nekyla minčių, kad tai sunku. Juk aš pati noriu tą daryti. Kaip dėstytoja džiaugiuosi, kai jaučiu, kad studentai pradeda suprasti, kai iš šono stebėdama šokančius studentus matau, kad jiems pavyko.
Žinoma, būtų gerai šiek tiek daugiau uždirbti, bet net ir tai nesvarbu. Iš visuomenės jauti spaudimą, kad jei tiek daug dirbi, turi daug uždirbti. Aš pati galėčiau gyventi ir iš labai nedaug, bet visuomenėje kuriami reikalavimai kuria ir pinigų poreikį. Būti suaugusiuoju kartais užknisa.
- Ko palinkėtumėte „Aritmijų“ žiūrovui?
- Manau, einant žiūrėti šiuolaikinio šokio spektaklio svarbiausia būti atviram priimti tai, kas vyksta scenoje. Žinoma, apie kai kuriuos spektaklius gali prireikti pasiskaityti, kad suprastum, apie ką jie. Bet jei spektaklis nuoširdus, tikrai ko nors iš jo pasisemsi.
Aišku, kiekvienas žiūrovas spektaklį supranta savaip, iš spektaklio išsineša ką nors savo, nelygu, kas tuo metu vyksta jo gyvenime. Tarkime, jis tuo metu susiduria su kokiomis nors problemomis, o gal atvirkščiai – jaučiasi labai laimingas.
Manau, kad šokis siūlo, kaip galima matyti pasaulį, bet nebando įteigti vienos tiesos. Taigi palinkėčiau žiūrovui nebijoti jausti ir nebijoti kylančių minčių, nes visos interpretacijos yra teisingos.
Šokio spektaklis „Aritmijos“ rodomas kovo 13 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“. Bilieto kaina – 33 Lt.Spektaklio "Aritmijos" vaizdo klipas
