Su aštuoniais lietuvių aktoriais „Barikadas“ kūrė latvių režisierius Valteris Sylis, dramaturgiją iš faktų ir fantazijų dėliojo latvis Janis Baluodis ir lietuvė Goda Dapšytė.
Pradėdami vaidinimą aktoriai primena nuo pirmos repeticijų dienos girdėję pastabas, jog geriau jie neliestų to, ko nesupranta. Ir vis sugrįžta prie patikinimų, kad jie turi teisę vaidinti laikus, kada patys buvo dar vaikai.
Apsidraudimų barikados
Kiekvienas aktorius turi monologą-esė, kuriuo susieja savo likimą ir pamąstymus su „tais įvykiais“ , „ta naktimi“, su Lietuva ir patriotizmu. Tai išdėliota tarp kitų epizodų per visą spektaklio laiką, o „Barikados“ trunka daugiau kaip tris valandas.
Yra net tokia „improvizacija“, aktorių tarpusavio pasišnekėjimas: jaučiat nepasitikėjimo kvapą iš salės – kai kam jau nepatinka, kai kas jau nusivylė. Et, maždaug, jūs, žiūrovai, jau savo vidiniais nusiteikimais stabdote... O dar tik spektaklio pradžia!
Panašių apšilimų, atsiprašinėjimų, publikos reakcijų spėjimo „Barikadose“ gausu. Galų gale toji apsidraudimų strategija tampa „Barikadų“ turiniu. Pirmam spektakliui jautria istorine tema tai galbūt ir natūralu. Jie pasistatė barikadą nuo galimų neigiamų reakcijų.
Taip ir norisi sušukti: "Žmonės, jūs turite teisę kurti spektaklius apie viską, kas jums rūpi. Ir apie Sausio 13-ąją taip pat. Niekas tos teisės nedalija ir atimti negali. Tik turėkite ką pasakyti."
Tas pats režisierius V.Sylis niekada netarnavo nacių armijoje, o kaip daug pasakė apie tarnavusiųjų patirtis savo spektaklyje „Legionieriai“, matytame „Sirenose“.
Kas vyko už uždarų durų
„Legionierius“ prisimindavau pirmojoje „Barikadų“ dalyje, nes ji leidžia pažiūrėti, kas galėjo dėtis už uždarų durų, kur priimami lemtingi sprendimai.
Latvių spektaklyje du aktoriai suvaidino, kaip Švedijos parlamentas svarstė Latvijos legionierių likimus – ar leisti likti jiems Švedijoje, ar perduoti juos Sovietų Sąjungai (t.y. pasmerkti tremčiai ir mirčiai). Lietuvių spektakliui dramaturgų, režisieriaus ir aktorių vaizduotė sukūrė vaidybinę „spekuliaciją“ – t.y. teorinį pamąstymą apie tai, ko negali patirti: kaip penkių narių komisija Nobelio taikos premiją 1990 m. paskyrė Michailui Gorbačovui, nors faktai iš Kazachstano, Gruzijos ir Azerbaidžano mitingų malšinimų rodė karinius nusikaltimus, o ne polinkį į taiką.
„Legionierių“ kūrėjai žaidė, nors jų tema ne mažiau skaudi latviams nei Sausio 13-oji lietuviams. Latvių žaidimas tyrė aplinkybes: tarkime, kiek reikšmės žmonių likimams turėjo tai, kad švedų parlamentaras, pristatęs legionierių klausimą, turėjo kalbos defektą, tad ir kiti menkai suprato, apie ką jis kalba, be to, prieš pietų pertrauką buvo išalkę ir nebesigilino į nelaimingų latvių, priverstinai tarnavusių nacių kariuomenėje, reikalus. „Legionieriai“ labai aiškiai parodė, kad valdžios viršūnėse daugiau postringaujama nei rūpinamasi žmonėmis.
„Barikadų“ kūrėjai Nobelio taikos komiteto narius sužaidė mimikos detalėmis, akiniais, norvegiškų raštų megztiniais. Bet iš esmės tai buvo vieno jų – vaidinamo Martyno Nedzinsko arba Vainiaus Sodeikos – paskaita apie kraupius sovietų armijos veiksmus prieš taikiai mitingavusius žmones. Įvadas į temą, kuri bus plėtojama „Barikadų“ antrajame veiksme. Ir jokios „spekuliacijos“ apie tai, kodėl komiteto narys, ką tik karštai dėstęs, kaip labai kaltas M.Gorbačiovas, netrukus be mažiausio pasipriešinimo sutiko su Nobelio taikos premijos skyrimu jam.
Toliau, naudodami „adaptavimo dramatizuojant“ metodą, „Barikadų“ autoriai nusikėlė į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kabinetą, kur 1991 m. sausį buvo sprendžiama, kas užims premjero kėdę ir kiek valdžios turės joje sėdėdamas.
Tose scenose veikė personažai tikrais vardais - Landsbergis, Prunskienė, Ozolas, Vagnorius, Šimėnas. Yra gerų akimirkų: gyvatiškai grakšti Tomos Vaškevičiūtės Prunskienė pranašauja Tado Gryno Landsbergiui: „Tu netapsi prezidentu!“, Mariaus Repšio Vagnorius nekantraudamas budi, kada gaus postą ir, vos pakviestas pokalbio, jau griebia pasirašinėti dokumentus.
Bet visi tie plepūs premjero posto siūlymai, Šimėno pasiaiškinimai, kur jis buvo dingęs, atrodo kaip pernelyg ilga ir nuobodi pjesė, kurią artistai vaidina iš visų jaunų jėgų. Kokią žinią ji teikia? Medžiagą susirinkti kompanija mokėjo. O atsirinkti, apie ką nuo scenos kalbėti? Sunkiau.
Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais kurtų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis. Žinoma, „Šėpos“ vaidinimų fantazijos ir drąsos nėra ko lyginti su droviomis, įsitempusiomis „Barikadomis“, o groteskiškų lėlių – su aktoriais, vaidinančiais žiūrovams, tarp kurių sėdi gal net ne vienas iš prototipų su artimaisiais.
Kas nepatyrė tos talentingai akiplėšiškos teatro istorijos, lygina „Barikadų“ politikavimą su tuo, kas pasiekiama šiandien – su televizinėmis politikų parodijomis. Spektaklio nenaudai, kas be ko.
Vienybė ir imitacija
Ar reikia sakyti, kad tokiame istoriniame, dokumentais ir vaizduote paremtame spektaklyje aktoriams tenka po keletą vaidmenų? Todėl antrojoje „Barikadų“ dalyje, kuri pasakoja apie žmones, budėjusius prie Televizijos bokšto, aktoriai yra ir tie žmonės, ir kareiviai, kurie juos traiškė, ir gydytojai, ir namie pasilikusieji, ir prie Aukščiausiosios Tarybos laužų besišildžiusieji, ir rusų žurnalistai, kurie melavo ir tebemeluoja apie Sausio 13-ąją.
Ir dar aktoriai yra jie patys, vaidinantys „Barikadas“, kalbantys savo – savo kartos? – vardu. Ainis Storpirštis sako monologą, kur metaforiškai sukabina rankomis visas kartas, idant šitaip tvirtai ir ištikimai laikydamiesi visi augintų „save gerbiančią tautą“. Vaizdingai nusakyta perspektyva tapo naiviu pokštu, kai aktorius pasiūlė realizuoti „save gerbiančią tautą“ čia pat: tegu žiūrovai atsistoja, susikabina ir – štai! Pasiekta! Dievaži, vaikų darželio lygis – parodomoji vienybės imitacija.
Vėl priminsiu teatro istoriją: nė vienas aktorius, vaidinęs Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ finalą, nesiūlė publikai kartoti „Lie – tu – va“ ir netikrino, ar visi šnabžda užburtą žodį ir jaučia jo kvapą. O žmonės kartojo ir nepamiršta tos slaptos pamokos iki šiol.
Kai „Barikadose“ T.Vaškevičiūtė ištaria, kad jos tėtis tą naktį budėjo bokšte ir užsikerta, salėje tas pats jaudulys užgniaužia gerklę. Kai Monikos Vaičiulytės Gimdyvei, paliktai be artimųjų, Elzės Gudavičiūtės vaidinama Kaimynė rusė sugeba realiai padėti, žiūrovų reakcijos nereikia skatinti – ji kyla nuoširdžiai.
Ir dar apie nuoširdumą „Barikadose“. Jis vaidinamas. Jis distiliuotas, padailintas, pakeltas į „teisingą“ lygį. Tikėti juo sunku. Tai – apie daugumą aktorių monologų, sakomų tariamai savo vardu, ir apie savus jausmus Lietuvai. Poza tas patriotizmas, kurio parakas tinka vaidinimo monologui.
Bunda jau Lietuvos teatras
„Barikadas“ vadinčiau edukaciniu spektakliu, ypač antrąją dalį, kurioje aktoriai skaito dokumentus, liudijimus. Narsa interpretuoti atsiranda vienintelėje spektaklio vietoje, kai A.Storpirštis primena kolegoms, ką jie sugeba daryti geriausiai – taigi vaidinti. Ir jie savo vaidinimu atsikeršija rusų žurnalistikos melagiams, šmeižiantiems Sausio 13-ąją: „iškruša“ sovietų istoriją „per visus galus“.
O narsa improvizuoti? Jos iš viso nėra. Pajusti tos dienos alsavimą už teatro sienų, regėti, kad Sausio 13-osios scenarijus kartojasi ir žinoti, kaip su tuo elgtis savo spektaklyje? Pačiupti tikras publikos reakcijas? Iki to dar ilgas kelias.
„Barikadose“ pasigirsta Atgimimo laikų daina, kurioje „bunda jau Lietuva, Latvija, Estija!“ Teatro atžvilgiu tai šiek tiek neteisinga, nes vaidinti savo istoriją ir Latvija, ir Estija jau keleri metai yra atsibudusios. Bunda tik Lietuva. Ir tai – latvių žadinama.
