Kol kas bičių motyvo nėra nei jo drobėse, nei poezijoje, bet 42 metų kūrėjas neatmeta, kad bitės atskris į jo paveikslus ir eiles.
S.Žaltauskas yra surengęs daugybę parodų, dalyvavo ne viename netradiciniame projekte.
Susilieja muzika ir tapyba
Prieš ketverius metus kartu su pianistu iš JAV Alexanderiu Paley jis dalyvavo aštuonias valandas trukusiame klasikinės muzikos maratone, vykusiame netoli Klaipėdos esančiame „Mercedes-Benz“ automobiliais prekiaujančiame salone.
Skambant fortepijono garsams atviroje erdvėje šalia muzikantų jis nutapė penkis įspūdingo dydžio paveikslus, o klausytojai galėjo stebėti, kokias asociacijas menininkui sukelia atliekamos kompozicijos, kaip susiliejusi muzika ir tapyba jo drobėse virsta spalvingais vaizdiniais.
Parodose prie paveikslų autorius neretai prisega ir savo eilių, leidžiančių kiek kitaip suvokti kūrinį.
Jis yra išleidęs dvi poezijos knygas: „Knyga poezijai“ ir „Rašto ženklai“ su savo iliustracijomis. Trečioji jau guli stalčiuje.
Analizavo tapytojų kūrybą
„Mokydamasis Vilniaus dailės akademijoje per paskaitas, kurios vykdavo didžiosiose auditorijose, kartais kai ką užfiksuodavau, užrašydavau savo mintis. Jas perskaitę keli dėstytojai skatino rašyti toliau.
Langus atvėrė Arvydas Šaltenis – supažindino su tapytojais Antanu Martinaičiu, Leonardu Gutausku, Algimantu Skačkausku, kurie irgi kūrė eiles.
Šių trijų menininkų kūrybą analizavau savo magistro darbe.
2020 metais Dailės akademija išleido „Lietuvių dailininkų poezijos antologiją“. Man teko garbė taip pat patekti į šį leidinį“, – džiaugėsi S.Žaltauskas.
Jis dėsto piešimą ir tapybą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete, jau 15 metų yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dailininkas dekoratorius.
S.Žaltauskui labiausiai patinka tapyti gamtoje – kaip sakoma, iš natūros.
Dabar jis ruošiasi didžiulei parodai, skirtai Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos susijungimo 1923 metų sausio penkioliktąją šimtmečiui.
Liepą „Naujojoje Klaipėdos galerijoje“ veikė S.Žaltausko paroda „Kelionės laike“. Po atidarymo gausiai susirinkę tapytojo gerbėjai skanavo jo išsukto medaus.
Turi 15 bičių šeimų
Domėtis bitėmis menininkas pradėjo atsitiktinai – jo uošvis turėjo keletą avilių ir kartais paprašydavo žento pagalbos.
„Ne ką aš ten jam padėdavau, dūmus pūsdavau ir stebėdavau. O dabar pats turiu penkiolika bičių šeimų, apie trisdešimt avilių. Gali turėti šimtą avilių ir tik kokias dvi šeimas.
Deklaruodami savo verslą bitininkai pateikia, kiek turi šeimų. O vieną šeimą vasarą gali sudaryti iki 30 tūkst. bičių.
Bičių skaičius kinta keičiantis metų laikui. Žiemą bičių mažiau. Juk bitės darbininkės gyvena gal dvi savaites – benešant medų susidėvi jų sparneliai, vabzdžiai žūsta.
Bitės namų tvarkytojos – avilio prižiūrėtojos – gyvena ilgiau. O motinėlės amžius – maždaug penkeri metai. Paskui ją reikia keisti, nes gali sulaukėti. Iš avilio lizdo ištrauki rėmelį ir ieškai motinėlės – ji ryški, didesnė net už traną“, – bitininkystės subtilumus aiškino tapytojas.
Tuomet jis važiuoja pas bitininkus, kurie augina motinėles. Tokia bitė kainuoja apie 16 eurų.
S.Žaltauskas prieš kelias savaites išsuko apie 120 litrų medaus.
Nesistebi buvęs sugeltas
Jam padeda žmona Dalia, bitininkystės paslapčių išmokusi iš savo tėvo.
Bites gali laikyti tik tie žmonės, kuriems bičių įkandimai nesukelia alergijos.
Kartą S.Žaltauską buvo sugėlusios 27 bitės, tačiau viskas baigėsi gerai.
„Tai buvo kaukazietiškos bitės. Jas nusipirkau iš vieno ūkininko, o kai atėjau avilių apžiūrėti kitą dieną, buvau užpultas.
Jos tuomet buvo kažko piktos – gal kelionė nepatiko. Ir prilindo jų visur, kur tik surado mažiausią tarpelį.
Kol išsitraukiau geluonis, buvo truputį silpna, bet greitai viskas praėjo“, – prisiminė dailininkas ir pridūrė, kad tai – normalu: turi bičių, žinok, kad būsi sugeltas.
S.Žaltauskas bitininkyste verčiasi jau penkiolika metų.
Seniai galvoja nutapyti paveikslų ciklą iš bičių gyvenimo, kurį jau neblogai pažįsta, tačiau tokias mintis kol kas užgožia kitos temos.
Savo medumi Žaltauskų šeima neprekiauja, vartoja jį patys, dovanoja draugams ir artimiesiems.
