Nusižudyti besirengiantį vidutinio amžiaus vyriškį Liudą ištinka širdies smūgis. Kol jo kūnas be gyvybės ženklų guli vidury gatvės, aplinkui verda kasdienis gyvenimas.
Niekas, netgi pralekiančio greitosios pagalbos automobilio ekipažas, nepastebi Liudo, kurio auksinės minutės po truputį senka – jeigu laiku nebus suteikta pagalba, vyras mirs.
Septynerius metus kurta dešimties minučių trukmės juosta „Auksinės minutės“ pasaulinei auditorijai buvo pristatyta 2019 metų rudenį tarptautiniame San Fransisko trumpų filmų festivalyje.
Šio filmo europinė premjera įvyko 60 metų rengiamame Barselonos trumpametražių filmų festivalyje. Lietuvos auditorija pirmą kartą turės progos juostą įvertinti virtualiame festivalio „Kino pavasaris“ kino teatre.
„Auksinės minutės“ jau rodytos daugiau kaip keturiasdešimtyje kino festivalių visuose žemynuose, pelnė septynis apdovanojimus.
Filme pagrindinį vaidmenį atliko škotų aktorius Billy Boydas (52 m.), pažįstamas iš trilogijos „Žiedų valdovas“.
Architektūros studijas baigęs ir sėkmingai muzikinius klipus kuriantis S.Baradinskas taip pat yra režisavęs ilgametražį vaidybinį filmą „Grąžinti nepriklausomybę“ (2018 m.).
– Gali pasirodyti keista, kad dešimties minučių filmas buvo kuriamas net septynerius metus, – pradėjau pokalbį su S.Baradinsku.
– Kai kilo tokio filmo idėja, aš buvau architektas.
Reikėjo nueiti ilgą kelią, kol tapau režisieriumi.
To mokiausi savarankiškai, sukdamas muzikinius klipus, žiūrėdamas filmus.
Mes sugebėjome sukurti legendą apie šį filmą, kai jis dar nebuvo sukurtas.
Projektas laimėjo prestižinėse „European Short Pitch 2017“ trumpametražių filmų scenarijų rašymo kūrybinėse dirbtuvėse ir iškart atkreipė užsienio prodiuserių dėmesį.
Tada gavome Kino centro finansavimą. Prie filmo dirbo per šimtą žmonių.
Man, kaip jaunam režisieriui, pasisekė – turiu patikimus agentus, kurie pasirūpina, kad filmas nuolat keliautų.
Neretai trumpametražių filmų gyvavimas pasibaigia po premjeros, nes konkurencija rinkoje yra didžiulė.
Manau, bėgant laikui šis filmas dar labiau išpopuliarės. Jis buvo nufilmuotas juostoje vienu kadru.
– Vadinasi, operatoriui teko nemenkas iššūkis?
– Visai komandai tai buvo iššūkis. Mes repetavome devynias dienas, kad galėtume pasiekti rezultatą.
Esu dėkingas Vytautui Katkui, vienam geriausių kino operatorių.
Vis dėlto gal didžiausias iššūkis teko stabilizuotos kameros operatoriui Audriui Zeleniui.
Jam vis tirpdavo koja, nes su sunkia kamera stabiliai nufilmuoti tas dešimt su puse minutės buvo labai sudėtinga.
Auksinės minutės – medicininis terminas. Ištiktas širdies smūgio žmogus gali būti išgelbėtas, jeigu pagalba suteikiama per 10 minučių.
Deja, Lietuvoje yra tik 4–6 procentų tikimybė, kad būsite išgelbėtas aplinkinių.
Žmonės puola į paniką, nežino, kaip daryti širdies masažą, abejingai stebi arba desperatiškai bando iškviesti medicinos pagalbą.
O lemtingos minutės tiksi. Teikiant pirmąją pagalbą širdies darbo gal ir nepavyktų atkurti, bet dėl krūtinės ląstos suspaudimų vyktų kraujotaka. Tai reiškia, kad smegenys būtų aprūpinamos deguonimi tol, kol atvyks medikai.
Londone dėl aplinkinių nuovokumo tikimybė išgyventi po širdies smūgio yra kur kas didesnė – 29 procentai, Siatle – 60 procentų.
Apie tuos 4–6 procentus tikimybės man papasakojo vaikystės draugas Tumas Beinortas, Kembridžo universiteto medicinos daktaras. Jis yra įkūręs judėjimą, kuris vadinasi „Auksinės minutės“ ir su grupe medikų moko moksleivius daryti širdies masažą.
Šis filmas kalba apie tai, kas mus stabdo padėti nepažįstamajam kritiniu momentu ir kodėl Lietuvoje išgelbėjamųjų tiek mažai.
Kurdamas šį filmą sužinojau, kad nuo širdies smūgio oro uoste mirė garsus filosofas Leonidas Donskis.
Reikiamu metu jam nebuvo atlikta širdies masažo. Labai skaudus įvykis. Filmo lietuviškąją premjerą „Kino pavasaryje“ skiriu jo atminimui.
– Gal imtis tokios temos paskatino kokia nors asmeninė istorija?
– Visada temas įkvepia asmeninė patirtis.
Mano dėdę ištiko širdies smūgis, greitoji pagalba neatvyko laiku ir jis mirė.
Neretai straipsnių antraštės skelbia skausmingas žinias: „Žmogui sustojo širdis pirtyje“, „Sustojo širdis važiuojant autobusu“. Bet niekas to laiku nepastebėjo.
– Filme kalbama ir apie savižudybę.
– Lietuva savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje. Man skauda širdį dėl to, kad per dieną vidutiniškai nusižudo trys žmonės. Savo filmu noriu paskatinti mokytis atjausti, kalbėti apie emocinę sveikatą, sunkumus.
– Kaip į filmą prisikvietėte garsų škotų aktorių B.Boydą? Kodėl pagrindiniam vaidmeniui reikėjo užsieniečio?
– Tai buvo jauno kūrėjo ambicija. Didžiuojuosi, kad pavyko dirbti su B.Boydu. Jis yra nuostabus mano draugas, su juo iki šiol palaikau ryšius.
Billy norėjo suvaidinti lietuvį vyrą, kuris yra patyręs daug sunkumų ir nelaimių. Vaidmuo jam puikiai pavyko.
Tai, kad filme vaidina garsus aktorius, rodo, jog mes, kaip kino kūrėjai, esame įdomūs pasauliui.
– Neseniai baigėte trumpametražį filmą „Techno, mama“, keliantį rimtas santykių problemas.
– Tikiuosi, kad dar šiais metais filmas pradės kelionę po užsienio kino festivalius. Juosta pasakoja apie paauglį, kuris nori išvykti į Berlyną, tačiau motina jo neišleidžia.
„Techno, mama“ kalba apie smurtą artimoje aplinkoje. Ši tema man yra labai aktuali, nes oficialiai Lietuvoje yra daugiau negu tūkstantis vaikų, kurie kasdien patiria savo tėvų smurtą. Bet tai – tik statistika.
Manau, kad iš tiesų šis skaičius penkis ar dešimt kartų didesnis.
Kodėl tėvai, kurie vaikystėje nepatyrė meilės, vėliau negali susidoroti su savo problemomis ir nukreipia agresiją prieš vaikus? Lietuvoje tai opi problema.
– Prieš metus „YouTube“ platformoje paleidote muzikos kanalą „Sapiens Music“. Žinomus šalies muzikantus kviečiate atlikti savo kūrinių visai arti filmavimo kameros.
Siekiate, kad žiūrovai turėtų galimybę išvysti mėgstamus dainininkus atvirus ir pažeidžiamus.
– Pasitelkdami muziką, mes su komanda norime kalbėti apie emocinę sveikatą, įkvėpti nebijoti savo pažeidžiamumo.
Juk dažnai į populiarius muzikos atlikėjus žvelgiame tarsi iš tolo – jie mums atrodo stipresni, laimingesni, jiems labiau sekasi negu mums.
Projekte „Sapiens Music“ suteikiame žiūrovams galimybę pažvelgti į dainininkų nuogą sielą ir užmegzti kontaktą su jų širdimi.
Džiaugiuosi, kad jau pavyko nufilmuoti apie 100 atlikėjų. Išleidome 54 klipus.
Man yra labai svarbu, kad atlikėjai, įsitaisę prieš kameros objektyvą, kreiptųsi į klausytojus su nuoširdžiomis emocijomis. Tokios drąsos reikia visai Lietuvai.
Man svarbu, kad projektas, kalbantis per muziką, skatintų žmones atsiverti, drąsiai dalintis svarbiomis temomis.
– Ar pandemija stipriai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Jeigu kalbėsime apie kūrybą, pastarieji pandemijos metai man yra labai geri, produktyvūs, negaliu skųstis.
Nors patyriau finansinių nuostolių, tai nebuvo didelė problema. Aš prisėdau prie kūrybinių projektų, kuriuos ilgą laiką atidėliojau.
Pandemija nesukėlė krizės dar ir dėl to, kad trejus metus lankau psichoterapiją ir dirbu su savimi.
Manau, kad pandemijos sukeltus emocinius negalavimus mes dar kelerius metus gydysimės.
Todėl dabar labai svarbu mokėti kaip nors neišsibarstyti.
Aš per šį laiką oriai išgyvenau visą jausmų paletę, kurie yra kaip lietuviški orai – kartais niūrūs, o kartais saulėti.
