Nespalvota juosta, stilizuojanti Holivudo aukso amžiaus kiną ir pasakojanti „Piliečio Keino“ („Citizen Kane“) sukūrimo istoriją, nominuota geriausio filmo, geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus (Gary Oldmanas), geriausios antraplanės aktorės (Amanda Seyfried), geriausio operatoriaus (Erikas Messerschmidtas, kartu su D.Fincheriu kūręs serialą „Proto medžiotojai“ („Mindhunter“), geriausio kompozitoriaus (Trentas Reznoras ir Atticusas Rossas šioje kategorijoje nominuoti du kartus: už „Manko“ ir animacinio filmo „Siela“ („Soul“) muziką; antrąją nominaciją jie dalijasi su džiazo muzikantu Jonu Batiste’u) kategorijose. Be to, akademikai išskyrė „Manko“ dailininkų, grimuotojų, garso operatorių darbą ir geriausią produkcijos dizainą.
Dar šeši filmai gavo po šešias nominacijas. Tai – Chloe Zhao „Klajoklių žemė“ („Nomadland“), Aarono Sorkino „Čikagos septyneto teismas“ („The Trial of the Chicago 7“), Floriano Zellerio „Tėvas“ („The Father“), Shakos Kingo „Judas ir juodasis mesijas“ („Judas and the Black Messiah“), Lee Isaaco Chungo „Minari“ ir Dariuso Marderio „Metalo garsas“ („Sound of Metal“).
Į penkis „Oskarus“ pretenduoja Emerald Fennel „Perspektyvi mergina“ („Promising Young Woman“).
Visi šie filmai figūruoja geriausio filmo kategorijoje, kurioje realiausiu pretendentu į laimėjimą kol kas lieka „Klajoklių žemė“.
Didžiausia staigmena, ko gero, tapo dano Thomo Vinterbergo nominavimas geriausio režisieriaus kategorijoje. Jo filmas „Dar po vieną“ („Another Round“) apie keturis draugus, su vidurio amžiaus krize kovojančius saikingomis, bet nuolatinėmis alkoholio dozėmis, taip pat nominuotas geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Iš to, kas svarbu: į pagrindinę aktorių kategoriją pirmą kartą pateko azijiečių kilmės amerikiečių artistas.
Tai – Stevenas Yeunas, vaidinantis dramoje „Minari“ apie korėjiečių šeimą Ronaldo Reagano laikų JAV (iki tol jo ryškiausi vaidmenys buvo seriale „Vaikštantys numirėliai“ („The Walking Dead“) ir trileryje „Degantis“ („Beoning“).
Tačiau S.Yeuno galimybės laimėti atrodo kiek miglotos, o favoritas, atrodo, bus pernai nuo vėžio miręs Chadwickas Bosemanas, nusifilmavęs muzikiniame biografiniame filme „Ma Rainey „Black Bottom“ grupė“ („Ma Rainey’s Black Bottom“).
Nuskambės ciniškai, bet jo lyderystę daugiausia lėmė tragiška baigtis: pomirtinis „Oskaras“ būtų gražus akademijos gestas, nuo kurio sunku susilaikyti. Nors ir vaidmuo puikus.
Su S.Yeunu ir Ch.Bosemanu varžosi Rizas Ahmedas („Metalo garsas“), Anthony Hopkinsas („Tėvas“) ir G.Oldmanas („Mankas“).
Truputį stebina, kad sąraše nėra Madso Mikkelseno iš alkoholinės dramos „Dar po vieną“. Bet ir be jo kompanija šauni.
Šiek tiek pagerėjo lyčių padėtis: pernai vyrų vyravimą praskiedė vienintelės Gretos Gerwig „Mažosios moterys“ („Little Women“), o šiemet pagrindinei statulėlei nominuota Ch.Zhao „Klajoklių žemė“ ir E.Fennel feministinis trileris „Perspektyvi mergina“.
Kitaip nei G.Gerwig, ir Ch.Zhao, ir E.Fennel taip pat gali gauti prizą už režisūrą. Beje, „Klajoklių žemė“, jau laimėjusi Venecijos, Toronto kino festivalių prizus (pastarasis svarbesnis, nes Toronte balsuoja žiūrovai, o ne žiuri) ir porą Auksinių gaublių, kaip ir anksčiau, lieka varžybų favoritė.
Jos pagrindiniai konkurentai – D.Fincherio „Mankas“, kuriame G.Oldmanas, sėdėdamas su sulaužyta koja, rašo „Piliečio Keino“ scenarijų, ir galbūt A.Sorkino „Čikagos septyneto teismas“ (kuriame pasakojama apie akcijos prieš Vietnamo karą dalyvių teismą).
Tačiau „Klajoklių žemės“ apie namelių ant ratų gyventojus atotrūkis pernelyg didelis. Be to, krinta į akis, kad A.Sorkino nėra tarp kandidatų į geriausio režisieriaus titulą. Galima įtarti, kad juosta pasitenkins statulėle už geriausią originalų scenarijų.
Moterų padaugėjo, rasinės įvairovės klausimu taip pat pastebima poslinkių, tegul ir mažyčių.
Pernai akinamą baltumą sudrumstė tik „Parazitas“ („Parasite“/„Gisaengchung“), dabar yra „Minari“ bei „Judas ir juodasis mesijas“ (apie specialiąją operaciją prieš „Juodųjų panterų“ lyderį Fredą Hamptoną).
Bet dar trys įsimintini juodieji filmai į pagrindinį „Oskarą“ nepretenduoja: tai povietnaminis Spike’o Lee „Penki vieno kraujo“ („Da 5 Bloods“) – viena nominacija už garso takelį, George’o C.Wolfe’o „Ma Rainey „Black Bottom“ grupė“ – iš viso penkios nominacijos, Reginos King „Viena naktis Majamyje“ („One Night in Miami“) apie išgalvotą Muhammado Ali, Malcolmo X, Samo Cooke’o ir Jimo Browno susitikimą – trys nominacijos.
Taigi pagrindinėje kategorijoje viskas daugmaž aišku, tarsi nulemta ir šiek tiek apmaudu dėl dingusios intrigos, o štai dėl geriausio režisieriaus nėra taip vienareikšmiška.
Ch.Zhao, žinoma, lyderė, tačiau jai į pakaušį alsuoja D.Fincheris: didelė pagunda pirmenybę atiduoti plataus užmojo kinui, dar ir pasakojančiam apie Holivudą, tegul ir ne palankiausia gaida.
Rezultatas – geriausias filmas „Klajoklių žemė“, geriausias režisierius D.Fincheris – iš esmės būtų sąžiningas. Kad ir dėl to, jog „Manke“ režisiūros tiesiog daugiau.
Tačiau akademikai gali pakartoti pernykštį Pietų Korėjos „Parazito“ triumfą ir abu prizus atiduoti vienai juostai.
Tuomet Ch.Zhao taps antrąja moterimi istorijoje, kurios filmas laimėjo šiose kategorijose. O kai kuria prasme ir pirmąja: Kathryn Bigelow „Išminuotojų būrys“ („The Hurt Locker“), apdovanotas 2009 metais, buvo visiškai maskulistinis kūrinys, sutelktas vien į vyrus, o „Klajoklių žemė“ – moters istorija.
Beje, „Mankas“, šiemet turintis daugiausia nominacijų, gali pakartoti Auksinio gaublio antitriumfą – nė vienos pergalės iš šešių nominacijų. Vis dėlto D.Fincherio juosta turi didelių galimybių gauti „Oskarą“ už nuostabų operatoriaus E.Messerschmidto darbą.
Be prizo už geriausią filmą, „Klajoklių žemė“, kaip galima iš visko spręsti, jau turi kišenėje apdovanojimą už geriausią pagrindinės aktorės vaidmenį.
Frances McDormand rankose turėtų atsidurti abi statulėlės, nes ji ne tik suvaidino pagrindinį vaidmenį, bet ir yra filmo prodiuserė, o ir apskritai šio projekto sumanytoja.
Mandagumo dėlei išvardysime kitas nominantes: Viola Davis („Ma Rainey „Black Bottom“ grupė“), Andra Day („Jungtinės Valstijos prieš Billie Holiday“ („The United States vs. Billie Holiday“), Vanessa Kirby („Moters dalys“ („Pieces of a Woman“) ir Carey Mulligan („Perspektyvi mergina“).
Kiek įdomesnės antraplanių vaidmenų atlikėjų nominacijos. Tarp moterų pagrindinė kova tikriausiai vyks tarp Olivios Colman, suvaidinusios demencijos kamuojamo 80-mečio tėvo dukterį („Tėvas“), ir A.Seyfried, persikūnijusios į aktorę Marion Davies, žiniasklaidos magnato Williamo Hearsto, kuris tapo „Piliečio Keino“ pagrindinio herojaus prototipu, draugę („Mankas“). Iš jų perspektyvesnė laimėtoja atrodo O.Colman.
Čia pastebimas skirtumas nuo Auksinių gaublių: ten prizą laimėjo Jodie Foster („The Mauritanian“), o „Oskarui“ ji net nenominuota.
Tarp vyrų favoritu norėtųsi laikyti Sachą Baroną Coheną, blykstelėjusį stipriu dramatiniu talentu „Čikagos septyneto teisme“.
Dar iš įdomybių – šioje nominacijoje atsidūrė abi „Judo ir juodojo mesijo“ žvaigždės: Danielis Kaluuya ir Lakeithas Stanfieldas.
Šiaip jau abiejų jų vaidmenys pagrindiniai ir tokiais atvejais artistai paprastai arba išskirstomi į dvi skirtingas kategorijas, arba bandoma prastumti į pagrindinio vaidmens atlikėjo kategoriją.
Kino akademijos apdovanojimai bus teikiami gyvai, be jokių „Zoom“, beje, iškart dviejose Los Andželo vietose: „Dolby Theatre“, kuris yra nuolatinė „Oskaro“ aikštelė nuo 2002 metų, ir 1939 metais pastatytame geležinkelio stoties „Union Station“ pastate, ne kartą „vaidinusiame“ kine, pavyzdžiui, filmuose „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“), „Perl Harboras“ („Pearl Harbor“), „Tamsos riterio sugrįžimas“ („The Dark Knight Rises“).
Parengė Eleonora Bačytė
