Šimtus kilogramų sveriančias štangas kilnojantis Paulius ne kartą apstulbino sporto salės bičiulius, kai atskleisdavo savo klasikinės muzikos atlikėjo profesiją.
„Kartą Diuseldorfe sporto klube sportuojantys manęs paklausė kuo užsiimu. Sakau, esu pianistas. Jie man: „Ką čia kliedi, tu ką tik su 200 kilogramų sveriančia štanga „Mirties trauką“ padarei? O pianistai būna arba stori, arba liesi ir išgriuvę“. Sporto salėje pianino nėra, negalėjau pademonstruoti savo gebėjimų. Tad pasiūliau jiems ateiti į mano koncertą ar pasiklausyti įrašų internete. Po kelių mėnesių turėjau koncertą. Ir visi keturi žmonės, dalyvavę pokalbyje sporto salėje, atėjo manęs pasiklausyti“, – pasakojo P.Anderssonas.
Pianistų dinastijos trečios kartos atstovo, penkiolikos tarptautinių konkursų laureato Pauliaus koncertų maršrutai driekiasi per visą pasaulį – skambinta su įvairių šalių orkestrais, dalyvauta prestižiniuose festivaliuose.
Nuo mažens labai aktyvus vaikinas augo apsuptas muzikos. Jo mama Aleksandra Žvirblytė ir močiutė Veronika Vitaitė – žinomos pianistės. Senelis Vytautas Žvirblis – chorvedys. Muzikuojančių giminėje buvo daug – muziką savo malonumui kūrė promočiutė, turėjusi absoliučią klausą. Po apsilankymo kine ar teatre ji iš klausos grodavo ten skambėjusias dainas ir melodijas. Proprosenelis danas iš tėvo pusės įkūrė Kopenhagos Karališkąjį teatrą.
Apie Paulių jo mama juokaudama sako, kad jis pradėjo koncertuoti dar negimęs. Scenoje profesorė A.Žvirblytė buvo beveik iki pat sūnaus gimimo.
Ankstyvoje vaikystėje Paulius didelio entuziazmo groti pianinu nerodė. Buvo labai gyvas vaikas, ramiai nusėdėti negalėjo, energija liejosi per kraštus, todėl jo kelias į muziką prasidėjo nuo mušamųjų ir improvizacijų pas džiazo pianistą Olegą Molokojedovą.
Būdamas gal kokių šešerių Paulius su O.Molokojedovo projektu dalyvavo džiazo festivalyje Panevėžyje. Grojo būgnais, o pabaigoje taip trenkė paskutinį smūgį, kad nuvirto su visa kėde. Tame festivalyje jaunasis būgnininkas gavo specialųjį prizą už efektingą pasirodymą – visi galvojo, kad tai surežisuota. Paskui dar ilgai jį prisiminė, kaip berniuką, nukritusį nuo būgnų.
Per būgnus jis atėjo į klasikinį grojimą fortepijonu, pradėjo mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Viena svarbiausių P.Anderssono mokytojų buvo mama.
Vienuolikametis, kaip solistas debiutavo su Šv. Kristoforo orkestru. Tai buvo pirmasis jo reikšmingas koncertas didžiojoje scenoje.
– Muzikinį kelią jums nulėmė grojanti šeima. Labai anksti įžengėte į sceną. Ar nestigo drąsos, ar nesiožiuodavote, kad nedarysite to ar ano?
– Aš toje terpėje užaugau. Mama, norėdama suderinti motinystę su koncertiniu gyvenimu, nuo mažens mane visur vežiodavosi su savimi.
Buvau iš tų vaikų, kurie per daug savimi pasitiki, draugų kompanijoje dažniausiai būdavau dėmesio centre. Tad scenoje irgi jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Kita problema, kad buvau labai aktyvus, turėjau stipriai išreikštą nuomonę, nepripažindavau kitų autoritetų, nuolat ginčydavausi. Mane turėdavo sugebėti įvairiais būdais įtikinti arba motyvuoti, kad kažką daryčiau tam, kad būtų pasiektas rezultatas.
– Iš pradžių mokėtės pas kitus pedagogus, o nuo penktos klasės buvote mamos mokinys. Ar prisimenate kaip dažniausiai mama jus įkalbinėdavo sėsti prie instrumento, ilgiau pagroti?
– M.K.Čiurlionio meno mokykloje mokiausi pas geras pedagoges, tačiau mama turėjo prižiūrėti mano grojimą namuose, vėliau perėmė mokymą į savo rankas. Netrūko emocingų scenų: skraidantys natų sąsiuviniai, ašaros, pykčiai, validolis ir vėliau sekančios paliaubos.
Mama mane papirkinėdavo skanėstais, žaislais. Sakydavo, kad jie išmoksiu sonatą per dvi dienas, tai galėsiu „McDonald's“ nusipirkti vaikišką rinkinį su žaisliuku. Vėliau paauglystėje mama sakydavo, kad jei mėnesį su ja nesiginčysiu ir neatsikalbinėsiu, nupirks man „Monopolį“. Jei nepraėjus terminui pradėdavau aikštytis, prisidėdavo dar viena dovanos laukimo diena.
Tai, kad mokiausi pas mamą, privalumas buvo tas, kad ji galėjo sau leisti daugiau eksperimentuoti su manimi, skirti sudėtingą repertuarą. Iš kitos pusės su savo vaiku sunkiau buvo jau pačiai. Ir mokykloje ne visi mokytojai džiaugdavosi mano sudėtingu charakteriu.
– Studijuojate Diusedolfe magistrą. Kodėl pasirinkote Vokietiją?
– Pagrindinė priežastis kodėl ten stojau, galimybė mokytis pas puikų pianistą, profesorių Paolo Giacometti. Jis yra žymiosios ispanų muzikės Alicios de Larrochos pianistų mokyklos atstovas. Jis vienintelis yra sugrojęs visą Gioacchino Rossini muziką, išleidęs nemažai Maurice'o Ravelio, Claude'o Debussy muzikos įrašų. Be to, Vokietijoje yra kitas kultūrinis lygis, muzikantams atsiveria didesnės galimybės.
– Kiekvienas atlikėjas turi savitą stilių, stipriąsias puses. Kokios jūsų stipriosios pusės?
– Mano svarbiausias tikslas būti visapusiškam. Aišku, reikia turėti kažką ypatinga savyje, kad išsiskirtum iš kitų. Paauglystėje buvau nutrūktgalvis ir grodavau vien virtuoziškus, triukšmingus kūrinius, kur galima taip sakant pasitaškyti, groti artistiškai, garsiai, greitai. Vėliau buvo fazė, kai perėjau į visiškai intelektualinį grojimą. Po to bandžiau surasti sintezę tarp vieno ir kito. Dabar stengiuosi rinktis visapusišką repertuarą ir kad kūrinius jungtų bendra idėja.
– Esate laimėjęs daug tarptautinių konkursų, koncertavęs įvairiose pasaulio šalyse. Gal būt patyrėte kokių nors kuriozų nutikimų?
– Kuriozų pasitaikydavo. Vienas iš tokių: mane pakvietė į festivalį Breste, groti Sergejaus Rachmanivao trečiąjį koncertą su Minsko filharmonijos orkestru. Atvažiuoju į repeticiją, žiūriu sėdi vidutinio lygio koledžo orkestras. Visai ne tas, su kuriuo man buvo pažadėta groti. Atsisėdau prie fortepijono repetuoti.
Dirigentė rodo ženklą pradėti, galvoju ji kažko nesupranta, gal nori sužinoti kokiu tempu groju. Ėmiau groti, ji į mane atsisuka ir sako: „Žinokite, mes grosime S. Rachmaninovo antrąjį koncertą“. Įvyko painiava. Prieš kokius septynerius metus buvau grojęs tą koncertą, bet buvo per mažai laiko pasiruošti jį groti scenoje. Teko ieškoti alternatyvos, per vieną dieną susidėliojau solinę programą.
Italijoje Neapolyje konkurse nutiko labai linksmas kuriozas. Atranka buvo didelė. 200 pianistų išsiuntė įrašus, į konkursą atrinko 60 pianistų ir į finalą praėjo 12 dalyvių. Aš užėmiau trečią vietą. Uždarymo dieną turėjo vykti laureatų koncertas.
Buvo likę kelios valandos iki pasirodymo, su vienu konkursantu nusprendėme nueiti pavalgyti. Kadangi ten dauguma nemoka anglų kalbos, o mūsų italų kalbos žinios pasibaigia ties muzikiniais terminais, tai užsisakėme tik kažkokių pyragėlių. Suvalgius dvi didžiules lėkštes pyragėlių, supratau, kad jie yra su marihuana. Prieš išėjimą į scveną pradėjo nežmoniškai suktis galva, nežinojau kur dėtis, turėjau groti S.Bacho kūrinį. Koncertą transliavo italų televizija, per feisbuką rodė tiesioginę transliaciją. Įdomiausia, kad mano pasirodymas buvo labai sėkmingas, sulaukiau daug komplimentų.
– Kiek laiko trunka koncertui parengti rimtą kūrinį?
– Svarbu žinoti, koks atminties tipas yra dominuojantis. Rašiau bakalauro darbą apie muzikinę atmintį. Pavyzdžiui, žmogus dominuojanti atmintis yra loginė ir jei jis bandys groti, klausyti ką groja ir tai naudos kaip pagrindinį būdą išmokti kūrinį, jis jo niekada neišmoks. Jei žmogus turi fiziologinę atmintį, gerą klaviatūros pojūtį, savaime suprantama, kad nuo šito jis ir turėtų pradėti mokytis.
Aš mėgstu kūrinį matematiškai išsinagrinėti, pradedu mokytis nuo pačių sudėtingiausių vietų, tada išmokstu visas vietas, kur yra pasikartojimai. Tada mokausi sujungimus tarp šitų vietų ir galiausiai viską, kas liko. Mano dominuojanti atmintis yra loginė ir fiziologinė. Procese naudoju ir girdimąją atmintį.
Išmokimo greitis priklauso nuo kūrinio sudėtingumo. Vidutiniškai išmokti tekstą, pagroti jį iš natų man reikia savaitės, pašlifuoti tekstą, kad iš natų galėčiau sugroti pilnu tempu reikia dar savaitės, dar dvi savaites mokausi kūrinį mintinai iki koncertinio varianto. Tada prasideda kito lygio darbas, su detalėmis, interpretacijomis.
– Pavyzdžiui, sakytų koncertuok čia ir dabar. Kiek muzikinių kūrinių šiuo metu guli jūsų galvoje?
– Šiuo metu galvoje yra maždaug dviejų valandų programa: keturi stambūs kūriniai, šalia keltas smulkių kūrinėlių. Prireiktų pusvalandžio atsiminti programą ir tada galėčiau ją sugroti koncerte.
– Kas svarbiau geram pianistui – technika, disciplina, įdirbis ar talentas?
– Viskas svarbu. Mano nuomone, geram, sėkmingam muzikantui būtina gera mokykla, gera bazė, išskirtinis veidas, aukštas profesionalumas, sceninis įvaizdis. Labai svarbu kaip atlikėjas save pateikia, kaip moka bendrauti su kitais.
Muzikantui gerai pagroti neturi niekas trukdyti: nei lūžusi koja, nei nutrūkusi smuiko styga. Ne kartą gojau ir su aukšta temperatūra. Kartą kelias valandas be pirštinių stovėjau prie Ukrainos sienos, man reikėjo groti festivalio atidaryme, ore tvyrojo 35 laipsnių šaltis. Atvykau tiesiai į festivalį, nespėjęs nė prasigroti.
Sėdau prie naujo fortepijono, salėje akustika labai tyli, reikėjo suforsuoti garsą, kad iš viso kažkas skambėtų. Galėjau atsisakyti groti, bet, manau, kad profesionalas neturėtų taip elgtis. Kai groju, nematau ir negirdžiu kas vyksta salėje. Gali žmonės vaikščioti, šokti, kristi, degti, aš visas esu muzikoje ir man svarbu tik tai, ką tuo metu darau.
– Ar koncerto dieną laikotės kažkokių ritualų?
– Koncerto dieną iki pasirodymo būtinai turiu užsiimti kokia nors tam priešinga veikla, kad atjungtų smegenis. Pavyzdžiui, nuvažiuoju dviračiu 40 kilometrų ar penkias valandas pasivaikštau su šunimi, pažaidžiu biliardą. Likus dviem trims valandoms iki grojimo būtinai turiu sočiai pavalgyti.
– Įsivaizduojama, kad pianistai savo rankas turi puoselėti ir saugoti kaip savo akį, vos ne mūvėti šilkines pirštines. Mane nustebino, kad užsiiminėjate sunkiąja atletika.
– Yra daug sunkiosios atletikos tipų. Aš užsiimu jėgos trikove ir olimpine sunkiąja atletika. Dažnai manoma, kad jei žmogus kelia štangas, tai jis yra kultūristas. Bet skiriasi pratimų, technikos specifika.
Kultūrizmas nėra naudingas žmogui, nes tai yra tik kūno estetika, daug pratimų yra skirti tam, kad raumenys būtų didesni, bet jie nėra iki galo teisingai atliekami, tad kelia žalą sąnariams, kremzlėmis, kitoms svarbioms kūno dalims.
Jėgos trikovė, olimpinė sunkioji atletika – kas kita. Neketinu dalyvauti Pasaulio čempionate, bet treniruojuosi su labai teisinga technika.
Programa man sudarė profesionalus treneris. Taip pat darau daug intensyvių kardio, tempimo, kvėpavimo pratimų. Tai yra didžiulė nauda, nes ilgą laiką sėdint prie fortepijono būtinas fizinis krūvis. Vaikystėje ir paauglystėje užsiiminėjau tekvondo, bet dėl kojos traumos turėjau šį sportą apleisti.
Nesakau, kad visi muzikantai turi užsiimti sunkiąja atletika, jie gali šokti, važinėtis dviračiu, bet judėti būtina.
Aš pasirinkau tai, kas man artima, gerai sekasi, padeda išlieti energiją ir atitrūkti nuo kasdienių dalykų.
Žinau, kad kai kurie pianistai vaikšto apsivynioję šalikais, užsimovę šiltas pirštines.
Aš nepapuolu į tradicinius pianistų rėmus, nes nei pirštinių, nei kepurės neužsidedu net spaudžiant 30 laipsnių šalčiui.
Vaikštau su marškinėliais trumpomis rankovėmis ir su odine striuke. Mano visi artimieji, draugai žino, kad žiemą galiu ateiti tik su švarku. Per šalčius lauke bėgioju su šortais.
Paltą užsimetu, jei reikia eiti į viešą renginį, kad žmonės į mane padoriai žiūrėtų. Aišku, jei man būtų šalta, apsirengčiau šilčiau, bet man nešalta. Tačiau taip elgtis visiems nerekomenduoju. Keli mano kolegos pavaikščiojo apsirengę kaip aš, tai peršalo ir sirgo tris savaites.
