Talentas matyti juokingąsias žmogaus prigimties ir elgesio puses leidžia puikiam amerikiečių režisieriui, scenaristui, aktoriui ir prodiuseriui, humoristinių apsakymų ir teatro pjesių autoriui W.Allenui vienodai sėkmingai kurti įvairiausių žanrų kūrinius – nuo komedijų ir parodijų iki psichologinių dramų.
Kaip ir jo filmų herojai – drovūs ir kompleksuoti Niujorko intelektualai akiniuočiai – Woody dažnai depresuoja, yra iš esmės bejėgis buityje, tačiau turi puikų humoro ir subtilios saviironijos jausmą.
Tikrasis Woody vardas ir pavardė – Allenas Stewartas Königsbergas. Slapyvardį jis pasiskolino iš pamėgto džiazo klarnetininko Woody Hermano.
Režisierius gimė ir užaugo Niujorko Bruklino rajone. Tėvus sūnus labai nuvylė – berniukas iš padorios žydų šeimos turėjo įgyti rimtą profesiją, o tapo komediantu!
Sūnus jiems mokėjo tuo pačiu, visą gyvenimą buvo nepatenkintas tėvais, o senatvėje apdovanojo juos prisipažinimu: „Kaip apskritai aš galėjau gimti tokių šimtaprocenčių miesčionių šeimoje?“
Mokyklos jis negalėjo pakęsti, iki abitūros išmoko tiktai šaipytis iš kitų, rašyti satyrinius tekstus ir groti klarnetu.
Būdamas 17 metų W.Allenas pamatė Ingmaro Bergmano filmą „Vasara su Monika“ ir, jo paties žodžiais tariant, jo sieloje kažkas apsivertė.
Jis nusiuntė laikraščiui vieną savo kūrinių pasirašęs Woody Allenu. Jį išspausdino.
Apsvaigęs nuo sėkmės įstojo į Niujorko universitetą studijuoti dramos, bet pirmame kurse buvo išmestas dėl atsainaus požiūrio į mokslus.
Vyrukas nelabai ir krimtosi: už 20 dolerių per savaitę jis jau rašė tekstus žinomam komikui Bobui Hope’ui, kurdavo TV šou scenarijus ir pats vaidino komiškas sceneles naktiniuose klubuose.
Kine W.Allenas atsidūrė 1965-aisiais – pagal jo scenarijų tais metais buvo sukurta komedija „Kas naujo, katyte?“ („What’s New Pussycat?“), jis pats joje suvaidino savo pirmąjį vaidmenį.
Kine debiutantui nepatiko niekas: nei aktoriai, nei režisierius, nei filmavimo procesas, nei pats filmas. Bet jis liko kine amžinai. Tiesiog suprato, kad geriau pagal savo scenarijus filmuoti pačiam.
Jau po metų W.Allenas debiutavo kaip režisierius komedija „Kas atsitiko, tigrine lelija?“ („What’s Up, Tiger Lily?“). Nuo tada W.Allenas reiškėsi trimis pavidalais: kaip režisierius, scenarijaus autorius ir dažniausiai – kaip pagrindinio vaidmens, visada komiško, atlikėjas.
Iš pradžių W.Allenas šaipėsi iš reiškinių ir sąvokų. Filme „Bananai“ („Bananas“) jo herojus rengė revoliuciją Lotynų Amerikoje.
Po to jis, Europos kultūros gerbėjas, išsišaipė iš rusų klasikinės literatūros. Komedijoje „rusiška“ tema „Meilė ir mirtis“ („Love and Death“) kliuvo ir Aleksandrui Puškinui, ir Levui Tolstojui, ir Fiodorui Dostojevskiui! Futuristinėje komedijoje „Miegalius“ („Sleeper“) Woody herojus, užšaldytas 200 metų, bravūriškai paskelbė nuosprendį visam XX amžiui!
Žiniasklaidoje W.Allenas buvo kritikuojamas už nebrandumą, vadinamas „nuobodžiu jaunikliu hipochondriku, kuris iki šiol neprarado nekaltybės“.
Atsakydamas jis sukūrė filmą pagal garsią Davido Reubeno knygą „Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie seksą, bet nedrįsote paklausti“ („Everything You Always Wanted to Know About Sex *(*But Were Afraid to Ask)“).
Jame išjuokė ir Sigmundą Freudą, ir psichoanalizę, ir pačius psichoanalitikus.
Kaip ir dera tikram amerikiečiui, su psichoanalitikais Woody bendravo nuo jaunystės, o į klausimą, ar padeda psichoterapija, atsakė: „Nors ji atšildė mano banko sąskaitą, turiu prisipažinti, nepajėgiau įveikti noro lakstyti gatvėmis vienais apatiniais su virtuviniu peiliu rankoje.“
Režisierius nesugeba rasti bendros kalbos su giminėmis ir artimaisiais, užtat atsitiktinį praeivį gatvėje gali „užkalbėti“ iki sąmonės netekimo.
Vyrams dar pavyksta atsikirsti žvelgiant į jį iš aukšto, o moterys patenka į jo žodžių srautą kaip musės į voratinklį.
Pirmąja Woody auka tapo mokyklos draugė Harlene Rosen, kurią jis vedė 19-os metų.
Vargšė Harlene! Ji nespėdavo paskui vyrą aptarinėti knygų ir intelektualių filmų! Viskas baigėsi skyrybomis ir W.Allenas sulaukė pirmojo ieškinio – „už panieką ir pašaipas“.
Tai buvo tik pradžia: vėliau tokias pretenzijas jam reikš daugelis – draugai, žmonos, kritikai...
Viltis rasti savęs vertą pašnekovą atsirado susipažinus su aktore Diane Keaton. W.Alleno lygio intelektualė tapo jo drauge. Diane susižavėjusi kalbėjo: „Jis verčia iš koto! Nesuprantu nė pusės to, ką kalba!“
Jiems gerai sekėsi dirbti kartu. W.Alleno filmai pakito – jis ėmė nagrinėti žmonių santykius. Komiški triukai svarbiausią vietą užleido puikiems dialogams. Tai – pagrindinis W.Alleno arkliukas.
Tikru 1977-ųjų įvykiu tapo filmas „Anė Hol“ („Annie Hall“) – jis W.Allenui pelnė „Oskarus“ už scenarijų ir režisūrą, o D.Keaton – už pagrindinį moterišką vaidmenį.
W.Allenas tuo metu prisipažino: „Pradėjau rašyti iš moters perspektyvos. Nežinau, kaip tai atsitiko, kodėl ir kada, bet įvyko kažkoks virsmas.“
Ir iš tikrųjų – beveik visų jo istorijų centre moterys, net jei pagrindinis herojus – vyras.
Kaip filme „Manhatanas“ („Manhattan“), vadinamame „Amerikos intelektualų dvasiniu kodeksu“. Jo herojus – rašytojas Aizekas Devisas – blaškosi tarp brandžios draugės ir 17-metės moksleivės.
Skyrybos su D.Keaton buvo taikios. 9-ajame dešimtmetyje prasidėjo naujas etapas: režisieriaus gyvenime atsirado Mia Farrow – W.Allenas pakvietė ją į savo filmą „Vasarvidžio nakties sekso komedija“ („A Midsummer Night’s Sex Comedy“).
Mia jau buvo žinoma iš Romano Polanskio filmo „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“), dukart buvo ištekėjusi (vienas vyrų – Frankas Sinatra), ji turėjo šešis vaikus, tris – įvaikintus.
Atrodė, jie visiškai skirtingi: Mia – trapi, romantiška, linkusi į misticizmą ir kartu praktiška, geležinių nervų, užauginusi vaikus neturėdama namuose termometro.
Woody – bejėgis, nepasitikintis savimi pesimistas, matuojantis savo temperatūrą tris kartus per dieną.
Jie praleido kartu 12 metų, bet taip ir nesusituokė. Įvaikintų vaikų padaugėjo iki dešimties, jiems gimė sūnus.
W.Allenas, liūdnasis klounas, tapo daugiavaikės šeimos galva!
M.Farrow tapo tikra W.Alleno žvaigžde. Jis rašė scenarijus specialiai jai, ji geriausius savo vaidmenis sukūrė jo filmuose.
Garsiausi jų – „Denio Rouzo Brodvėjus“ („Broadway Danny Rose“), „Purpurinė Kairo rožė“ („The Purple Rose of Cairo“), „Hana ir seserys“ („Hannah and Her Sisters“), „Radijo dienos“ („Radio Days“).
Bomba sprogo 1992-aisiais: Mia surado Woody ryšio su jų 15-mete įdukra korėjiete Soon-Yi įrodymų ir abu juos išvijo iš namų.
M.Farrow jo nepagailėjo: W.Allenas visuomenei pristatytas kaip ištvirkęs senis, nusiritęs iki iškrypimo.
Manhatano intelektualo reputacija susvyravo, o jo ištikima auditorija raukėsi.
Tačiau ir dabar, sulaukęs 85-erių, W.Allenas dirba kaip jaunystėje ir kasmet išleidžia po filmą tarsi gerai suteptas mechanizmas.
Parengė Eleonora Bačytė
