Jau ne vieną tarptautinį prizą pelniusi K.Kaupinio drama „Nova Lituania“ praėjusį savaitgalį praūžusiuose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose susižėrė net šešis prizus.
Ji buvo pripažinta geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu. K.Kaupinis Auksines gerves taip pat pelnė už scenarijų ir režisūrą.
Be to, juosta įvertinta už geriausią dailininko darbą (Audrius Dumikas), geriausią antraplanį aktoriaus vaidmenį (Vaidotas Martinaitis) ir geriausią antraplanį aktorės vaidmenį (Rasa Samuolytė).
– Iš šešių filmui skirtų gervių asmeniškai jūs pelnėte tris. Ar namuose jau atlaisvinote joms lentyną? – paklausiau K.Kaupinio.
– Dar negalvojau, kur jas statysiu. Nėra jų tiek daug. Parsivežiau namo kartoninėje dėžėje celofaniniame maišelyje.
Žinoma, labai džiaugiuosi įvertinimu, juolab kad tai nebuvo koks nors kelių žmonių priimtas nutarimas.
Filmas apkeliavo nemažai tarptautinių festivalių, pelnė nemažai apdovanojimų.
– Kuris iš jų pats brangiausias?
– Neturiu brangaus ar brangiausio. Tie apdovanojimai ir svarbu, ir nesvarbu.
Džiaugiuosi, kad žmonės filmą pasižiūrėjo, kad suprato ar kažką pajuto. O apdovanojimai tiesiog padeda filmui išeiti į viešumą.
– Ar tikėjotės, kad pasaulis supras jūsų filmą apie tarpukario Lietuvą, apie profesoriaus Felikso Gruodžio utopinį planą sukurti atsarginę valstybę Afrikoje?
– Tai, ką jūs sakote, yra siužetas. Kur kas svarbiau, ar filmas tematiškai užkabina. Man atrodo, kad tai nėra tik lietuviška tema.
Kalbama apie tikėjimą, kad kažkur kitur gali būti geriau, apie tvyrantį nerimą dėl to, kas vyksta ir kas bus ateityje.
Tai aktualu daugeliui žmonių, nepriklausomai nuo valstybės.
Man atrodo, kad čia puikiai tinka prancūzų impresionisto Pierre’o Auguste’o Renoiro mintis, kad jei nori kalbėti universaliai, pakanka kalbėti lokaliai – apie tai, ką gerai pažįsti, kas artima, kas supa, ką gali perteikti su detalėmis.
Ir tai yra raktas, padedantis kūriniui peržengti istorinio konteksto, mentaliteto skirtumus.
Festivaliuose, kuriuose lankiausi, žmonės nuolatos prieidavo, sakydavo, kad kūrinys nepaliko jų abejingų, kad jiems pavyko pajusti filmo filosofinę bei istorinę prasmę. Tada pasidarydavo ramu.
– Kuo užsiimate dabar?
– Rašau scenarijų naujam filmui – kurdamas pirmą filmą išmokau, kad rašant scenarijų viskas keičiasi.
Jei kam nors pasakai, apie ką bus juosta, neretai kitą dieną nusprendi viską pakeisti. Tada gailiesi ištartų žodžių.
Galiu pasakyti, kad filme figūruos praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios Lietuva. Maždaug 1991 metai.
Kol kas rašau ir perrašinėju scenarijų. Kiekvieną dieną vis naują detalę pakeičiu, keičiasi motyvacija. Toks yra procesas.
– Kada jūsų naujas kūrinys galėtų išvysti pasaulį?
– Jei viskas klostysis gerai, jei gausime finansavimą ir spėsime pasiruošti, norėtume 2022 metų pirmojoje pusėje pradėti filmuoti. Gal spėtume viską baigti iki metų pabaigos.
– O kaip jūsų gyvenimas teka per pandemiją?
– Pandemija man nedaro didelės įtakos, nes darau tai, ką dariau ir anksčiau, – sėdžiu prie stalo ir rašau.
Man nuotaiką praskaidrina artimieji ir darbas. Turiu mažą vaiką, su juo man labai smagu leisti laiką. O kas lieka nuo jo, yra skiriama darbui.
Aš ilgai norėjau daryti tai, ką dabar darau.
Esu laimingas, kad skiriuosi nuo žmonių, kuriems darbas yra tai, ką jie nori uždaryti penktą valandą vakaro ir eiti namo viską pamiršę.
Darbas man – malonumas. Nejaučiu jokio poreikio nuo jo atsitraukti.
Priešingai – neretai pagalvoju, kad būtų gerai dar porą valandų jam rasti. Procesas yra didžiausias kūrybinis malonumas, nes rezultatas yra skiriamas žiūrovams.
– Ar esate disciplinuotas žmogus, ar turite save šiek tiek paraginti dirbti, ar laukiate įkvėpimo?
– Įkvėpimas ateina bedirbant. Jeigu jo lauksi, niekad nesulauksi. Šiaip esu gana tingus žmogus, tad turiu save nuolat disciplinuoti.
Rezultatas pasirodo tik diena iš dienos kažką darant. Turiu dienotvarkę, žinau, kiek turiu dirbti.
– Save laikote labiau scenaristu ar režisieriumi?
– Tiksliausiai mano veiklą nusakytų apibūdinimas „kino kūrėjas“.
Nesu parašęs tiek scenarijų, kad galėčiau vadintis scenaristu. Nesu ir toks režisierius, kuris be atvangos suka filmus.
Tai, ką parašau, bandau išversti į vaizdinę kalbą.
Aš tiesiog bandau sukurti filmą nuo pradžios iki pabaigos.
Horizonte – „Oskaras“
- Filmo „Nova Lituania“ pagrindinis herojus – Feliksas Gruodis (Aleksas Kazanavičius). Jo prototipas – geografas ir keliautojas Kazys Pakštas (1883–1960), tarpukariu svajojęs apsaugoti lietuvius nuo agresorių iš Rytų ir Vakarų.
- Jis buvo sugalvojęs įkurti atsarginę Lietuvą kurioje nors Afrikos dalyje.
- Filme Feliksas Gruodis savo idėjomis stengiasi sudominti šalies vyriausybę. Tačiau tai nėra istorinė juosta. Tai – istorija, kuri galėjo būti.
- Iš tiesų tuometis Lietuvos premjeras Juozas Tūbelis, išklausęs K.Pakšto idėjų, žadėjo jam paskambinti, tačiau to nepadarė.
- Filme Feliksas Gruodis susitinka su premjeru (Vaidotas Martinaitis) – ligotu ir politika nusivylusiu vyru, kuriam mokslininko idėjos pasirodė suprantamos ir vertos dėmesio. Tačiau vien idėjomis į šalį besiveržiančių okupantų nesustabdysi.
- „Nova Lituania“ buvo pripažintas geriausiu vaidybiniu filmu tarptautiniame Rygos kino festivalyje, pelnė pagrindinį prizą Atėnų kino festivalyje. K.Kaupinis buvo paskelbtas geriausiu režisieriumi Vokietijoje vykusiame „goEast“ kino festivalyje.
- Filmas šiais metais gavo teisę pretenduoti į geriausio tarptautinio filmo nominaciją „Oskarų“ apdovanojimuose.
