Koks filmas išrenkamas geriausiu, visada laikoma festivalio vertinimo komisijos vienokios ar kitokios pozicijos pareiškimu.
70-ojo Berlyno kino festivalio žiuri, vadovaujama britų režisieriaus Jeremy Ironso, galėjo atiduoti pirmenybę kinui kaip menui ir apdovanoti eksperimentinę, žvelgiančią iš netolimos kino praeities į galimą ateitį bežodę režisieriaus iš Taivano Ming-liang Tsai dramą „Dienos“ („Days“).
Ji galėjo skirti pagrindinį prizą kiek archajiškam savo monumentalumu, bet beprecedenčiam užmoju rusų režisieriaus Iljos Chržanovskio filmui „Dau. Nataša“.
Tačiau vertinimo komisija liko ištikima „Berlinale“ politiškai angažuotoms tradicijoms ir solidarizavosi su Irano režisieriumi M.Rasoulofu.
Žiuri dirbo ir prancūzų aktorė Berenice Bejo, vokiečių prodiuserė Bettina Brokemper, Palestinos kino režisierė ir poetė Annemarie Jacir, amerikiečių režisierius ir prodiuseris Kennethas Lonerganas, italų aktorius Luca Marinelli, brazilų režisierius Kleberis Mendonca Filho.
Režisierius M.Rasoulofas, kaip ir jo kolega Jafaras Panahi (taip pat iraniečių disidentas, kurio slapta sukurtas filmas „Taksi“ laimėjo Berlyno Auksinį lokį 2015-aisiais), už „grėsmę nacionaliniam saugumui“ ir „propagandą prieš Islamo Respubliką“ yra paskelbtas valstybės priešu. Jam buvo skirtas namų areštas. Dar ir dabar jis neturi paso, negali išvykti iš šalies, taigi negalėjo ir asmeniškai atsiimti Auksinio lokio – jį iš žiuri pirmininko J.Ironso rankų atsiėmė duktė Baran Rasoulof.
Galima tik spėlioti, kaip pats filmas buvo atgabentas į Berlyną.
M.Rasoulofo filmas buvo parodytas paskutinę festivalio darbo dieną ir kritikų sutiktas pagarbiai, tačiau be entuziazmo.
Vis dėlto pagrindinių Berlyno festivalio prizų skyrimas didelių prieštaravimų nesukėlė.
Alegorinis filmas „Nematau blogio“ pasakoja apie mirties bausmę Irane – nuo budelio iki aukų šeimų.
Jis padalytas į keturias dalis – keturias laisvai viena su kita susijusias istorijas. Nufilmuoti keturis trumpametražius filmus sekamam režisieriui buvo lengviau negu vieną ilgametražį. Šiuose filmuose samprotaujama apie žudymą, mirties bausmę, asmeninę laisvę despotiško režimo sąlygomis.
M.Rasoulofo filmas griežtai kritikuoja drakonišką Irano teisėsaugos sistemą, mirties bausme baudžiančią politinius disidentus ir verčiančią tapti žudikais visiškai nelinkusius į tokią „veiklą“ žmones.
Irane karinę tarnybą atliekantys jauni vyrai gali patekti tarp budelių, kurių užduotis – išmušti iš po nuteistųjų kėdę prieš pakorimą.
Filmo herojai – žmonės, priversti tai daryti prieš savo valią ir įsitikinimus.
Tačiau juostos publicistinė žinutė slypi vienos epizodinės herojės žodžiuose: „Visada galima pasakyti „ne“. Ir frazėje vieno herojų, pasiryžusių maištui: „Aš greičiau užmušiu tą, kuris verčia mane būti budeliu.“
Šio filmo tema – buitinis gyvenimas totalitarizmo sąlygomis. Prie jų daugelis įsigudrina prisitaikyti, pasislėpę nuo politikos privačiame pasaulyje. Bet tam tikru momentu žmogus vis tiek atsiduria prieš klausimą: ar išduoti savo sielą, ar pasakyti ne.
Tarp keturių istorijų herojų nėra nuteistųjų mirti ir tik vienas greičiausiai neteisingo, politiškai motyvuoto nuosprendžio atvejis.
Dėmesio centre – ne aukos, o budeliai: tiesiogiai bausmę vykdantys specialių mašinų operatoriai, kareiviai konvojininkai.
Vieni ramiai dirba savo darbą. Žiūrovai mato visiškai simpatišką ir paprastą herojų: jis turi gražią šeimą, lydi dukterį į mokyklą, geria su ja kavą ir džiaugiasi gyvenimu.
Rytą tas žmogus susitvarko savo vešlią barzdą ir vyksta į darbą. Ten užsikaičia arbatinį, jaukiai įsitaiso.
Žiūrovui nė nešauna į galvą, kad po minutės, kai tik pasigirs signalas, šis vyriškis įprastu judesiu nuspaus reikiamą mygtuką ir keletas žmonių akimirksniu užbaigs kelionę šiame pasaulyje, o per jų ore kabaldžiuojančias kojas nubėgs šlapimas.
Kita vertus, režisierius daro aiškią užuominą apie šio vyro neramią sąžinę: pakeliui į darbą jis nei iš šio, nei iš to įstringa priešais žalią šviesoforo signalą, tarsi suparalyžiuotas minties apie būsimą budėjimą.
Kiti priešinasi kaip išmano – pavyzdžiui, jaunas kareivis, apimtas isterijos, ryžtasi nepaisyti priesaikos ir, net gresiant tribunolui, atsisako dalyvauti egzekucijoje.
Didaktinis patosas nuveda režisierių prie ketvirtosios novelės, visiškai dirbtinės: joje naujoji karta perima simbolinę tėvų netyčinių nusikaltimų naštą, savomis etinėmis svarstyklėmis pasveria jų nuodėmes ir žygdarbius.
Vis dėlto pagrindiniai filmo epizodai įtaigūs, o bendra mintis apie priešinimąsi blogiui bet kokia kaina, kad ir kokia banali būtų, nusipelno paskatinimo. Kodėl gi ne Auksinio lokio pavidalu?
Parengė Milda Augulytė
