Daugiau nei 30 metų kostiumus filmams kurianti dailininkė D.Petrulytė buvo Lietuvoje filmuoto HBO mini serialo „Černobylis“ kūrybinės grupės narė – kostiumų dailininkės iš Didžiosios Britanijos Odile Dick-Mireaux asistentė.
Serialas buvo nominuotas 19 „Emmy“ apdovanojimų, pelnė 10. Penkių kostiumų dailininkų komanda taip pat buvo tarp nominantų.
Per apdovanojimų ceremoniją D.Petrulytė su jauduliu klausėsi, kaip „Emmy“ statulėlę atsiimantis „Černobylio“ režisierius Johanas Renckas (52 m.) žeria liaupses mūsų šaliai: „Dėkoju Lietuvai, kad įsileido mus į savo namus, ir lietuviams, kurie atidavė tiek daug savęs.“
– Kur ieškojote sovietinių apdarų ir su kokiais sunkumais susidūrėte? – paklausiau D.Petrulytės.
– Serialui ruošėmės pusę metų, filmuota buvo penkis mėnesius. Varčiau to laiko žurnalus, knygas, kad kuo tiksliau perteikčiau anų dienų aprangos stilių.
Iš pradžių svarstėme, gal vertėtų kostiumus pasiūti, bet supratome, kad autentiškų ar panašių audinių paieška užims per daug laiko. Tad teko intensyviai visoje Europoje ieškoti daugybės drabužių.
Pirmiausia vykome į Minske esančią Baltarusijos kino studiją. Jos sandėliuose laikomi sovietinių filmų rūbai. Iš ten labai daug jų atsivežėme. Tada važiavome į Ukrainą, vėliau – į Prahą, Londoną.
Viename sandėlyje radau didelę kolekciją aštuntojo dešimtmečio drabužių iš Amerikos. Nustebau, kad jie buvo panašūs į sovietinius. Gal sovietų laikais bandyta kopijuoti amerikietišką aprangos stilių?
Vien įvairių karinių kostiumų turėjome apie 800. Civilių kostiumų buvo surinka per du tūkstančius.
Nemažai drabužių pirkome Kijevo blusų turguje. Ukrainoje žmonės yra išlaikę nemažai sovietinių drabužių ir dabar juos pardavinėja.
Suknelę buvo galima nupirkti ir už 50 centų. O, pavyzdžiui, Prahoje vieno kostiumo nuoma atsiėjo apie 100 eurų. Taip pat eidavau į blusų turgų Vilniuje – prie Kalvarijų turgaus ir prie „Akropolio“. Po to žygiuodavau per miestą su pora maišų gėrybių – toks yra kostiumų departamente dirbančių žmonių įvaizdis. Filmavimui baigiantis žmonės ėmė mums dovanoti išsaugotus senus motinų, močiučių drabužius.
Aš atsiminimui pasiėmiau dvi šilkines gėlėtas sukneles. Jos man primena močiutę.
– Ar lengvai pavyko atskleisti sovietmečio aprangos subtilybes kostiumų dailininkei britei ir kitiems komandos nariams?
– Užtruko laiko, bet jie labai domėjosi, daug klausinėdavo. Ketvirtoje serijoje yra epizodas, kuriame radiacija užkrėstoje zonoje šaudomi šunys. Scenarijuje parašyta, kad tai daro medžiotojai.
Kostiumų dailininkė manęs paklausė, kaip atrodė tarybiniai medžiotojai.
„Pavyzdžiui, pas mus Anglijoje lapių medžiotojai vilki raudonais švarkais“, – aiškino ji.
Aš ją nuvyliau sakydama, kad jokių spalvotų kostiumų nebus, aktoriai vilksis tomis pačiomis kariškomis uniformomis. Taip pat ji stebėjosi, kad sovietmečiu ryškiaspalvių drabužių nebuvo. Aiškinau, kad tarybiniams fabrikams nepavykdavo išgauti grynų, gražių spalvų.
– Kaip kostiumus vertino garsūs aktoriai?
– Valdininką Borisą Ščerbiną, kuris tyrė katastrofos priežastis ir vadovavo ją likviduojant, įkūnijo švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas (68 m.).
Jis buvo nuodugniai išsistudijavęs B.Ščerbinos biografiją, jo aprangos detales. Aktorius fiziškai nėra panašus į savo herojaus prototipą, tačiau labai norėjo įsijausti į jo gyvenimą.
Jo įvaizdį labiausiai atskleidė pilkas, beformis vilnonis paltas.
Kai prasidėjo filmavimai, buvo apie 30 laipsnių karščio. Pamanėme, kad aktorius atsisakys vilktis šį drabužį. Bet S.Skarsgårdas iškart pasiteiravo, kur jo paltas, sakė, kad be jo jaučiasi kaip nuogas. Jis visą laiką šuto su tuo paltu, bet įvaizdis jam buvo svarbesnis už nepatogumus.
Jis net buvo išsistudijavęs, kaip tiksliai į švarko atlapą turi būti įsegta deputato vėliavėlė, ir reikalaudavo, kad ji būtų įsegta būtent tuo kampu.
Baltarusę mokslininkę Oksaną Chomiuk vaidinusi garsi britų aktorė Emily Watson (52 m.) – nepaprastai maloni moteris, mokanti viskuo džiaugtis.
Aš žiūrėdavau į tuos nykius apdarėlius ir galvoje sukdavosi nelabai malonūs atsiminimai. O ji džiaugdavosi kiekviena aprangos detale.
– Kada jūs pamatėte serialą?
– Dvi pirmas serijas HBO mums parodė Vilniuje dar prieš pasaulinę premjerą. Man labai patiko – įtaigus garso takelis, puiki aktorių vaidyba.
Serialas sukurtas laiku ir iš širdies. Gyvename tokiais laikais, kai aplinkui daug melo. Šis serialas parodė melo kainą.
– Ar susidraugavote su kitais kostiumų departamento darbuotojais?
– Pagrindinėje komandoje dirbome penkiese.
O iš viso su kostiumais darbavosi apie 70 žmonių – daugiausia iš Lietuvos, taip pat iš Kijevo, Maskvos.
Taip pat buvo įsteigtas kostiumų sendinimo cechas, kuriam vadovavo tekstilės dailininkas vokietis. Jame dirbo apie 10 žmonių.
Susibičiuliavau su kostiumų dailininke Odile. Ji man pasiūlė vietoj jos vykti į „Emmy“ apdovanojimų ceremoniją.
– Kaip reagavote sužinojusi, kad kostiumų kūrėjų komanda yra nominuota „Emmy“?
– Sužinojau iš socialinių tinklų. Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėta aš. Vėliau išsiaiškinau, kad nominavo penkių žmonių komandą. Bičiuliai mane ėmė įkalbinėti vykti į Los Andželą, nes esu vienintelė šiame seriale dirbusi nominuota lietuvė.
Pradėjau skaičiuoti, kiek man ta išvyka kainuos ir kad ten vykti teks beveik parą, nutariau likti namuose.
Tada gavau Odile laišką. Ji turėjo asmeninį kvietimą, kuris garantavo, kad kelionė ir viešbutis bus apmokėti.
Odile parašė, kad negali vykti į Ameriką, ir pasiūlė man savo kvietimą. Iškart sutikau.
HBO kompanija viskuo pasirūpino, jie moka pagerbti ypatingus žmones.
Kai reikėjo važiuoti į oro uostą, į mano kiemą Antakalnio rajone įriedėjo limuzinas. Skridau verslo klase. Skrydžio, kuris truko 19 valandų, metu puikiai išsimiegojau patogioje kėdėje-lovoje, vaišinausi šampanu, skaniais desertais.
Los Andžele limuzinas iš oro uosto nuvežė mane į prašmatnų viešbutį. Jaučiausi kaip pasakoje.
Ten praleidau keturias dienas. „Emmy“ apdovanojimai vyko du vakarus, aš dalyvavau pirmajame.
Didžiulėje salėje „Černobylio“ kūrybinė komanda sėdėjo netoli vienas kito. Visi vienas kitą labai palaikėme, plojome.
Po oficialiosios dalies buvo surengtas pokylis ir koncertas. Nuoširdžiai bendravome, vieniša tikrai nesijaučiau.
Man dar neteko dalyvauti renginyje, kuris būtų buvęs taip gerai suorganizuotas. Net nusifotografavau su kažkieno „Emmy“ statulėle. Buvo smagu susitikti visą komandą tokioje aplinkoje beveik po metų pertraukos.
Po šventės limuzinai svečius išvežiojo į viešbučius. Beje, grįžusią į Vilnių mane limuzinas taip pat parvežė iki namų. Vairuotojas, kaip ir pridera, vilkėjo juodą kostiumą.
Los Andžele praleidau nedaug laiko, tad mažai ką pamačiau. Be to, mano vidinis laikrodis nespėjo prisitaikyti prie amerikietiško laiko.
Naktį negalėdavau miegoti, nes norėdavau valgyti, o dieną negalėdavau valgyti, nes norėdavau miego.
– Kuo jums išskirtinis serialas „Černobylis“?
– Kai baigiantis filmavimui pasidarė labai sunku, pagalvojau, kad atlieku tam tikra misiją.
Dabar vis iš naujo permąstau tai, ką nuveikėme.
Esu gana jautrios prigimties, todėl man buvo morališkai sunku studijuoti medžiagą – matyti nuotraukas, kitą archyvinę medžiagą, kurioje užfiksuoti verkiantys žmonės, suvokti visą siaubą.
Labai norėjau dirbti šiame seriale, nes troškau, kad jame būtų teisingai ir tiksliai atspindėtas tas laikotarpis.
Žinoma, jame yra kūrybinių nukrypimų, bet jie nėra užgaulūs.
Daug kas prisimena Černobylio katastrofą. Tai labai jautri tema, bet apie tuos įvykius mažai kas kalba iš esmės.
– Ką prisimenate apie 1986 m. balandžio 26 d. įvykusią Černobylio katastrofą?
– Praėjus porai dienų po sprogimo nuvažiavau pas tėvus į kaimą padėti daržų sodinti. Tomis dienomis tvyrojo baisūs karščiai.
Tėtis apie katastrofą sužinojo iš Amerikos radijo. Buvau jauna ir to įvykio per daug rimtai nevertinau. Bet mano motina medikė iš karto suprato, kad tai kai kas baisaus.
Ji varvino jodą į vandenį ir mums liepė gerti. Jai atrodė, kad tai bus bent šiokia tokia apsauga.
Tuo metu mokyklose ir įstaigose vykdavo karinio rengimo treniruotės, nes ruošėmės atominiam karui su Amerika.
Todėl šiokių tokių žinių apie galimas branduolinio sprogimo pasekmes sovietiniai žmonės turėjo.
