Ne vieną dešimtmetį fotografijos lauke besisukančiai Elly teko įamžinti šimtus skirtingų asmenybių, tarp kurių – ir ryškiausios šalies žvaigždės.
Tačiau fotografė atvira: statusas – tik išorė, o jai svarbiausia, kad prieš objektyvą lieka stovėti žmogus be kaukių, ieškantis saugumo ir erdvės atsiverti.
Naujienų portalui Lrytas sukauptomis karjeros istorijomis sutikusi pasidalinti Elly prakalbo ne tik apie tai, ką jai reiškia fotografija, bet ir leido iš arčiau susipažinti su savo darbo filosofija.
„8 kambarys“ narys D. Alejūnas – apie netikėtą šlovę instagrame, svajonių namus ir meilę
– Norėčiau pradėti nuo pačių pradžių. Man smalsu, ar prisimenate, kada ir kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją? Kaip žengėte pačius pirmus žingsnius.
– Man visada buvo įdomesnis ne pats pradžios momentas, o tai, kas vyksta žmogaus viduje prieš jam kažką pasirenkant. Fotografija į mano gyvenimą neatėjo kaip atsitiktinis įvykis – ji atsirado kaip natūrali mano matymo ir jutimo tąsa.
Susiję straipsniai
Taip, mano patirtis skaičiuoja daugiau nei du dešimtmečius. Tačiau tikrasis kelias prasidėjo tada, kai nustojau fotografuoti vaizdą ir pradėjau jausti žmogų. Kai supratau, kad fotografija nėra apie tai, ką matau – ji apie tai, ką sugebu atskleisti.
– Ar kada buvo kilusi mintis šį kelią mesti? Ar viskas nuo pačių pradžių klostėsi sklandžiai?
– Minties mesti – ne. Man kūryba niekada nebuvo kažkas, ką galima padėti į šalį. Tai yra būdas būti pasaulyje – matyti, jausti, suvokti.
Būna momentų, kai natūraliai atsitrauki į tylą. Ne tam, kad sustotum, o tam, kad aiškiau išgirstum save. Tyla išgrynina – nuima nereikalingus sluoksnius ir grąžina prie esmės.
Ir kai ateina tas vidinis aiškumas – kai tiksliai jauti, ką moki, kaip matai ir kur nori su tuo eiti – mintis mesti tiesiog neegzistuoja. Tai tampa per daug tikra, kad būtų galima to atsisakyti. Tarsi oda, kurioje gyveni – jos nemeti, ją pažįsti ir puoselėji.
– Kas jus labiausiai žavi šiame darbe? Daugeliui tai tampa ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu.
– Žmogus. Ne jo išorė, o tai, kas vyksta jo viduje – procesai, būsenos, jausmų kaita. Mane žavi subtilus balansas tarp trapumo ir vidinės jėgos, tarp tylos ir veržlumo.
Fotografija man yra tylus dialogas be žodžių. Tai erdvė, kurioje žmogus po truputį atsipalaiduoja ir leidžia sau būti tikras.
Šiame procese aš jaučiuosi tarsi raktininkas – tas, kuris su pagarba ir jautrumu randa, kurios durys gali būti atvertos. Dialogui. Pasitikėjimui. Harmonijai. Aistrai.
Ir kai jos atsiveria – gimsta daugiau nei vaizdas. Gimsta gyvas kadras, turintis pulsą.
Man labai svarbus ir ryšys. Aš esu bendraujantis žmogus – man natūralu dalintis, juoktis, žavėtis. Kiekviename žmoguje randu kažką unikalaus.
Dirbu ne tik su įvairiais žmonėmis, bet ir su skirtingų kūrybinių sričių asmenybėmis – artistais, šokėjais, dainininkais, aktoriais. Tai žmonės, kurie jau turi savyje judesį, emociją, sceninę patirtį, ir su jais gimsta labai gyva, išraiškinga fotografija.
Dažnai jie mane kviečiasi dirbti į užsienį, o taip pat atskrenda pas mane kurti vizualų savo afišoms, albumų viršeliams ar asmeniniams projektams.
Ir būtent tame paprastame, nuoširdžiame kontakte gimsta stebuklas – ne tik nuotrauka, bet ir ryšys, kuris kartais išauga į ilgalaikę kūrybinę partnerystę.
– Ar turite savo pačios įsimintiniausią nuotrauką? Galbūt kokia nors situacija iki šiol iškyla prieš akis?
– Vienos įsimintiniausios nuotraukos nėra. Yra būsenos, kurios išlieka. Kartais tai net ne pati nuotrauka, o momentas prieš ją – kai žmogaus akyse atsiranda ramybė ir pasitikėjimas.
Kiekvienoje fotosesijoje yra kadrai, kuriuos tiesiog įsimyli. Ne dėl to, kad jie tobuli, o dėl to, kad jie tikri. Ir šalia jų visada yra kiti – tylesni, subtilūs, bet ne mažiau svarbūs. Jie kuria visą istoriją. Fotografijos vertė man yra ne vienas kadras, o jausmo visuma.
– Gal turite sritį, ką jums labiausiai patinka fotografuoti? Žmones, gamtą, o gal įvykius?
– Žmones. Ypač moteris. Jų daugiasluoksniškumą, jų stiprybę, slypinčią švelnume, jų gebėjimą keistis ir transformuotis. Moteris man yra mūza – įkvėpimo šaltinis, gili ir nepakartojama.
Tačiau lygiai taip pat mane traukia kūrėjai – žmonės, kurie gyvena per išraišką. Todėl darbas su aktoriais, šokėjais ar muzikantais man yra ypatingai artimas.
Man svarbus ne grožis kaip forma, o grožis kaip visuma. Kai žmogus sutaria su savimi – jis natūraliai tampa estetiškas.
Labai svarbi mano kūrybos dalis – juodai balta fotografija. Ji visada turi charakterį. Ji nuima perteklių ir palieka esmę – šviesą, formą, jausmą.
Taip pat dirbu su modelių portfolio ir mados portretais. Čia susitinka estetika, struktūra ir kūrybinė drąsa – atsiranda tikslumas.
Didelę dalį savo fotosesijų stilizuoju pati. Man svarbu ne tik užfiksuoti žmogų, bet ir padėti sukurti jo vizualinį įvaizdį – nuo nuotaikos iki detalių.
Jau daugiau nei penkiolika metų kuriu vestuvių istorijas — subtilias, autentiškas, išliekančias.
Aš nesu vykdytoja – esu kūrėja, jaučianti ir formuojanti tą subtilią magiją tarp žmogaus, vaizdo ir būsenos.
– Neretai fotografuojate puikiai šalyje žinomus žmones. Kas dirbant su jais – sunkiausia ir kas labiausiai džiugina?
– Iš esmės – nėra skirtumo. Statusas yra tik išorė. Prieš objektyvą visi tampa žmonėmis, kuriems reikia saugumo ir erdvės atsiverti.
Man svarbiausia pagarba, diplomatija ir tikrumas. Sunkiausia – pralaužti kontrolę. Džiugiausia – pamatyti, kai ji išnyksta. Man įdomios asmenybės. Su jomis atsiranda ne tik kūryba, bet ir tikri mainai – augimas, įkvėpimas.
Aš taip pat labai jaučiu, iš kur ateina jų žinomumas. Jei tai talentas, gilumas, nuoseklus darbas – man tai kelia nuoširdų žavesį ir pagarbą. Jei tai labiau momentinė sėkmė, tam tikras laiko impulsas – tuomet įsijungia lengvumas, žaismingumas, smalsumas.
– Gal dirbant su įvairiausiomis asmenybėmis prieš akis iškyla ir linksma, kurioziška, itin įsiminusi situacija?
– Kiekviena fotosesija turi netikėtumų, bet man jie nėra kuriozai – tai natūrali kūrybos ir gyvenimo dalis.
Didžioji dalis proceso yra apgalvota, suplanuota, sudėliota iki detalių. Tačiau net ir tokioje struktūroje visada lieka erdvės spontaniškumui – tam gyvam momentui, kuris neplanuojamas, bet dažnai tampa esminiu.
Ypač tai jaučiasi dirbant užsienyje – naujose šalyse, nepažįstamose lokacijose, su modeliais ir kūrėjais iš skirtingų kultūrų. Tokiose situacijose atsiranda daugiau nežinomybės, bet kartu ir daugiau kūrybinės laisvės.
Dažnai būtent tokiose kelionėse gimsta stipriausi kadrai – netikėtose vietose, su neplanuota šviesa ar spontaniškais žmonėmis kadre.
Darbas su tarptautiniais modeliais ir menininkais praplečia matymą – kiekvienas jų atsineša savo energiją, estetiką ir istoriją. Man netikėtumas nėra trikdis. Tai galimybė. Galimybė pamatyti daugiau, nei buvai suplanavusi. Ir sukurti tai, kas nepakartojama
– Gal prisimenate kokį nors sudėtingiausią savo fotografuotą momentą? Gal tai buvo koks įvykis ar istorija, kuri jus stipriai palietė?
– Aš jų neatskiriu kaip sudėtingų. Kiekviena situacija yra augimo erdvė. Nesvarbu, ar tai būtų šimtamečio portretas, kuriame svarbi tyla ir pagarba, ar netikėta, dinamiška situacija – visa tai yra gyvenimas.
Mano patirtis psichologijoje, mentorystėje, veidotyroje ir humanitarinėje astrologijoje leidžia greitai pajusti erdvę ir išlaikyti balansą.
Žinios padeda suprasti situaciją. Jausmas – žmogaus būseną. Dirbu be dramų – su aiškumu ir vidine ramybe. Kuriu iš estetikos, jausmo ir meilės – tai mano stiprybė ir mano natūrali darbo būsena.
– Bendrai, jūsų akimis, kokie yra didžiausi fotografų darbo iššūkiai?
– Aš jų taip nevadinu. Man tai – augimo forma. Gebėjimas plėstis, tikslinti matymą ir išlikti ištikimai sau.
Vienintelis dalykas, kuris gali pavesti, yra technika. Visa kita išsprendžiama per patirtį ir jausmą.
Aš dirbu ne iš baimės, o iš pasirinkimo. Todėl kiekviena situacija tampa ne problema, o pamoka, kuri leidžia gilinti meistrystę. Tai nėra iššūkiai. Tai – judėjimas į gylį, į dar sąmoningesnį buvimą savo kūryboje.
– Kiek laiko užtruko, kol atradote savo fotografavimo stilių ir kaip jį apibūdintumėte?
– Stilius nėra galutinis taškas. Jis auga kartu su manimi. Kuo daugiau suprantu apie žmogų ir gyvenimą, tuo labiau grynėja mano matymas.
Mano stiliuje daug elegancijos, subtilumo ir tylios drąsos. Būna ir dinamikos, viskas priklauso nuo asmenybės. Tai nėra tik apie madą ar vizualinį triukšmą – tai apie patį žmogų.
Didžiausias mano darbo įvertinimas yra sugrįžtantys žmonės. Tie, kurie auga, keičiasi ir renkasi mane vėl ir vėl skirtinguose savo gyvenimo etapuose. Tai man yra tylus patvirtinimas, kad stilius nėra sustingęs – jis gyvas, besivystantis ir nuolat iš naujo gimstantis kiekviename susitikime.
– Norisi paliesti ir technologijų temą. Kaip manote: ar telefonas iš tiesų gali pakeisti profesionalų fotoaparatą?
– Technika yra tik įrankis. Telefonas šiandien tikrai gali padaryti kokybišką, estetišką nuotrauką. Tačiau jis nepakeis svarbiausio – matymo, patirties, gebėjimo jausti momentą ir dirbti su žmogumi. Profesionalumas slypi ne įrenginyje, o tame, kas jį laiko.
Ar kurčiau su juo fotosesijas? Ne komercines – taip, su malonumu. Komercinius projektus vis dar patikiu profesionaliai technikai, į kurią investuota labai daug ir kuri skirta būtent aukščiausiam rezultatui.
Tačiau telefonas turi savo neabejotiną pranašumą – lengvumą, greitį, laisvę. Jis leidžia būti čia ir dabar, nefiksuojant per sudėtingą procesą, o tiesiog gyvenant ir kuriant tuo pačiu metu.
– Ką jums reiškia dalyvauti konkurse „Kadro meistrai“? Kaip sekėsi atrinkti nuotraukas, ar tai buvo sunki užduotis?
– Tai man buvo kiek kitokia patirtis, nei įprasta. Aš nesu linkusi dalyvauti konkursuose ar save statyti į konkurencinę erdvę. Kolegų kūrybą matau ne kaip varžybas, o kaip skirtingus, įdomius pasaulius, kuriuos gera stebėti ir gerbti.
Tačiau šį kartą, gavusi kvietimą, sutikau labai spontaniškai. Net nesvarsčiau ilgai – tai buvo grynas vidinis „taip“. Ir, kaip dažnai būna, intuicija neklydo.
Labai greitai įsijungiau į procesą. Naujas įrenginys tapo mano matančia akimi kelionės į Paryžių metu, kur vykau su konkrečiu kūrybiniu užsakymu – kurti asmeninius portretus ir reklaminius vaizdus žinomam prekės ženklui. Ir kažkaip natūraliai viskas susijungė – darbas, kelionė, naujas įrankis ir vidinis įkvėpimas.
Fotografavau daug, lengvai, su malonumu. Kadrai pildėsi, istorijos dėliojosi viena po kitos. Ir tuomet atėjo labai paprastas, bet kartu sudėtingas klausimas – kaip iš viso to pasirinkti?
Šioje vietoje aš leidau sau paleisti kontrolę. Pasitikėjau procesu ir perdaviau atranką naujienų portalo Lrytas komandai. Man buvo įdomu pamatyti, ką jie išskirs – kas jų akiai ir jų jausmui pasirodys svarbiausia.
Ir štai – procesas vyksta, aš jame esu. Be įtampos, be lūkesčio kažką įrodyti. Ar tai atlieps žiūrovui – parodys jų pasirinkimas. O aš bet kuriuo atveju jau laimėjau savo dalį – patyriau kūrybinį malonumą, tą jausmą.
– Ką galėtumėte pasakyti apie naujausią šių metų telefoną „Xiaomi 17 Ultra“? Jau spėjote juo pafotografuoti, kokie atsiliepimai?
– Kalbant konkrečiai apie „Xiaomi Ultra 17“, jis mane nuoširdžiai nustebino. Akivaizdu, kaip stipriai technologijos plečia kūrybos ribas. Kelionių metu, kai norėjau lengvai fiksuoti akimirkas ir pasakoti jas savo vizualinėse istorijose, jis tapo labai patogiu ir įkvepiančiu įrankiu.
Judesys fiksuojamas greitai ir tiksliai, naktinė fotografija turi net tam tikrą meninę nuotaiką, o portretiniai režimai ir subtilūs grožio filtrai leidžia išlaikyti estetiką net ir tada, kai realybėje viskas vyksta labai gyvai, be pasiruošimo.
Man visada įdomu stebėti, kaip technologijos plečia kūrybos galimybių ribas, ir šis modelis paliko labai stiprų, net šiek tiek netikėtą įspūdį.
„Xiaomi 17 Ultra“ sukurtas ne tik fiksuoti vaizdą, bet jį interpretuoti – perteikti atmosferą, nuotaiką, istoriją.
Didelės raiškos sensorius išlaiko itin tikslias detales net sudėtingame apšvietime, o optikos sprendimai suteikia vaizdui gylio, aiškumo ir vizualinės „švaros“, kuri dažnai asocijuojasi su profesionalia technika.
Labai įsiminė spalvų perteikimas – jos išlieka gyvos, bet neperkrautos, natūralios, su subtilia estetine pusiausvyra. Naktinė fotografija turi savitą charakterį: ji ne tik techniškai tiksli, bet ir kurianti nuotaiką, beveik kino pojūtį. Judesio fiksavimas greitas ir užtikrintas, todėl net dinamiškose situacijose neprarandamas momentas.
Portretinis režimas taip pat maloniai nustebino – fonas atsiskiria švelniai, be dirbtinio efekto, o lengvi estetiniai patobulinimai padeda išlaikyti natūralų žmogaus grožį, jo neperrašant.
Visa tai sukuria labai lengvą, intuityvų kūrybos procesą. „Xiaomi 17 Ultra“ suteikia laisvę būti čia ir dabar – fiksuoti gyvenimą be techninio barjero, bet išlaikant aukštą kokybės lygį.
Ir visgi, net turint tokį pažangų įrankį, svarbiausia lieka ne technologija, o žmogus už jos – jo matymas, jautrumas ir gebėjimas papasakoti istoriją. Nes technika gali sustiprinti kūrybą, bet jos niekada nepakeičia.
Man jis tikrai „prilipo“. Ir dažnai jį rekomenduoju – nes šiandieniniame greitame gyvenime gebėjimas lengvai, gražiai ir kokybiškai fiksuoti momentus tampa labai vertinga patirtimi.
– Kiekvienas kūrėjas turi svajonę. Ar yra koks nors žmogus, įvykis ar kadras, kurį labai norėtumėte įamžinti, bet dar nepavyko?
– Jei kalbėčiau apie svajonę, tai būtų ne „kadras“, o susitikimas. Tas momentas, kai žmogus nustoja vaidinti ir sugrįžta į save arba tampa dar geresne savęs versija.
Žmogus su gylio biografija – aktorius, filosofas, kūrėjas, asmenybė, kurios akyse jau gyvena istorijos. Žmogus, kuris kalba žvilgsniu.
Tokie susitikimai man yra ne tik kūryba, bet ir patirtis, kuri keičia abi puses. Ir būtent ten norėčiau būti dažniau – tame tikrame, gyvame, neatkartojamame žmogaus atsivėrime. Ir tai gali būti tu!
– Pabaigai – ką jums asmeniškai reiškia fotografija?
Fotografija man yra daugiau nei vaizdas. Jei reikėtų pasakyti paprastai, fotografija man yra jausmas, įgavęs formą.
Tai gyvenimo procesas – mano dalis, mano saviraiška, mano kalba be žodžių ir per juos. Tai estetika, kurią matau aš. Tai – mano meilė.