„Kaip toj dainoj – atsimerkęs pamatai“, „Primena hamburgerį!“, „Pirmas įspūdis – o ne, čia korporatyvas. Antras įspūdis – o taip, paprasta, lankstu ir atvira“, „Kasdienybė akis uždengia, kinas atveria“ – praėjusią savaitę „Kino pavasaris“ švelniai erzino gerbėjus, dalindamasis festivalio bičiulių ir partnerių įspūdžiais apie naująjį logotipą, bet jo neparodydamas. Feisbuke užvirė komentarai, festivalio komanda sulaukė asmeninių prašymų slaptai iš anksto pasidalinti logotipu, dar nė nematytas vizualinis identitetas jau buvo apkalbamas privačiuose pažįstamų ratuose, o šiandien „Kino pavasaris“ pagaliau jį atskleidžia.
Kino atradimo platforma, turinti kuo nustebinti visus metus
„Kino pavasario“ komunikacijos ir marketingo vadovė Daiva Visockytė sako, kad „Kino pavasaris“ jau yra daugiau nei festivalis, tad atėjo laikas tai atvaizduoti ir įžodinti: „Kino pavasaris“ net 30 metų gyveno, skleidėsi ir augo organiškai, t.y., be didelių strategavimų, kur čia save pozicionavus. Tačiau užaugus iki tokio masto renginio ir šalia atsiradus kino platinimo, rodymo ir kitoms veikloms, kilo poreikis visa tai įvilkti į pasitikintį ir subrendusį kultūros prekės ženklą, kuris pagaliau surado savastį. O kada, jei ne sukakus 30–mečiui yra geresnė proga pažymėti savo brandą? Tad ir kviečiu naująjį identitetą priimti kaip brandos etapą, kaip ambiciją dar labiau augti, apimti dar daugiau veiklų, iš kurių festivalis – tik geriausiai matoma ledkalnio viršūnė“, – pasakoja ji.
Naujasis „Kino pavasario“ identitetas kurtas kartu su „Synthesis Consulting Group“ strategais Marija Bliuvaite, Gediminu Užkuraičiu ir meno vadovu Domu Mikšiu. M. Bliuvaitė sako, kad ne vienerius metus lietuvišką pavasarį pasitikę su geru kinu, „Kino pavasario“ prekės ženklą dauguma jau ėmė suvokti kaip platesnį kultūrinį reiškinį su glaudžia bendruomene ir kokybišku turiniu, todėl norėjosi jį galutinai išlaisvinti iš pirminės formos ir pristatyti nuosekliame nacionalinės kino lyderystės vaidmenyje.
„Naująja strategija ir dizainu užkodavome mintį, kurią, regis, jau visi žinojome, tik dar garsiai nepasakėme: „Kino pavasaris“ – tai platforma kūrėjams, žiūrovams, kritikams ir partneriams, suteikianti galimybę nuolatos mėgautis ir mainytis pasaulinio lygio kino vaisiais. Kino, kuris moko paruošti save vis naujoms patirtims, atsiverti aštrioms temoms, kvestionuoti priimtas nuostatas, susitapatinti su meilės subjektais ar pasirinkti politinę stovyklą“, – pažymi ji.
30–jo festivalio įvaizdis – T. Ramanausko rankose ir R. Samuolytės lūpose
„Jei nenori išprotėti, autorinį kiną turi patirti kino teatre. Nes kino teatre viskas, kas nereikšminga, užtemsta. <...> tavo pirštai nustoja dilgčioti, žvilgsnis susitelkia, vidinis balsas aprimsta ir tampi keleiviu. O keleiviu būti gera. Tave vairuoja. Tau pasakoja istoriją. Susitelk į ją“, – įsižiebus tamsiam ekranui sako aktorė R. Samuolytė.
Šių metų „Kino pavasario“ įvaizdžio kampaniją kūręs reklamos kūrėjas T. Ramanauskas tikina, kad Lietuvoje yra tik vienas tiek ilgai trunkantis, taip nuosekliai kokybę išlaikantis, taip išsamiai užsienio spalvas (ir kartais mus pačius sau) eksponuojantis kultūrinis renginys, kurio fenomenas tęsiasi 30 metų.
„Nieko net arti to, ką pavyko sukurti ir išlaikyti „Kino pavasariui“, nėra. 30 metų yra kosmosas. Kelios kartos jo paliestos. Kaip Lietuva per tą laiką pasikeitė! Tai yra neprilygstama kultūrinė žymė. „Kino pavasaris“ mus įpratino prie kino aktualumo (sunku būtų patikėti kokiame naujo, autorinio kino skurdistane kažkada gyvenome), kūrėjų drąsos, reginio svarbos. Tai tapo labesniu gerų filmų atrankos ženklu nei bet kurie mums žinomi apdovanojimai. „Kino pavasaris“ skleidėsi dideliame ekrane, visa svarba, viešai ir pakelta galva“, – sako jis.
Būtent dėl šių priežasčių, pasak T. Ramanausko, šių metų kampanija yra apie autorinio kino žiūrėjimo kino teatre ypatingumą, kuriam perteikti buvo tyčiškai atsisakyta vaizdų ir palikti tik juodi ekranai ir titrai bei gyvybingas R. Samuolytės balsas. „Kiekviename formate stengėmės rasti savų argumentų ateiti į kino teatrą, o ir atėjusiems – paryškinti, kodėl dėl to verta pasijusti geriau“, – pasakoja kūrėjas.
Šventinis atidarymo savaitgalis LNDT: muzikiniai pasirodymai ir filmas, atidaręs pirmąjį „Kino pavasarį“
Pirmąjį jubiliejinio festivalio savaitgalį, kovo 7–9 d., pradės išskirtiniai seansai LNDT, kur žiūrovai galės pamatyti ir patį pirmąjį pirmajame „Kino pavasaryje“ parodytą filmą – Leos Carax’o „Pont Neuf meilužiai“ (Lovers On the Bridge). Festivalį atidarys praėjusią savaitę net dviem „Oskarams“ nominuota, Europos kino akademijos apdovanojimu ir pirmuoju Baltijos šalyse „Auksiniu gaubliu“ už geriausią animaciją jau apdovanota latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio drama „Potvynis“ (Flow).
Kai kuriuos LNDT seansus lydės žiūrovų jau pamėgtas gyvas įgarsinimas. Tarp jų – ir prancūzų kino kūrėjo Jean’o Epstein’o „Ašerio namų griūtis“ (The Fall of the House of Usher), kuriam specialiai sukurtą garso takelį atliks Jimo Jarmusho filmo „Išgyvena tik mylintys“ kompozitorius Jozefas van Wissemas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Taip pat vieno siaubo žanro pradininkų vokiečių režisieriaus Roberto Wiene’o šiurpų, radikaliai ekspresionistinį filmą „Daktaro Kaligario kabinetas“ (The Cabinet of Dr. Caligari), kuriam muzikinį foną kurs psichodelinio roko grupė „Garbanotas“. O tarptautinį pripažinimą pelnę prodiuseris, „Radio Vilnius“ vienas iš įkūrėjų Manfredas Bajelis ir būgnininkas Marijus Aleksa su bendru projektu „Santaka“ įgarsins vieną radikaliausių eksperimentų Japonijos kino istorijoje – Teinosuke Kinugasa filmą „Beprotybės puslapis“ (A Page of Madness). Į dalį LNDT seansų žiūrovai bilietus galima įsigyti jau šiandien.
„Kino pavasario“ seansus LNDT galima rasti čia, visa programa bus skelbiama vasario 13 d. 30–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 7–23 d.
