– Rokai, naujausiame albume „Molio giesmės“ savaip interpretuoji Sigito Gedos eiles: ne tik suteikei joms muzikinę formą, bet ir išvertei jas į dzūkų tarmę. Papasakok, kaip gimė šis albumas?
– Jau treti metai esu su Sigitu Geda. 2023-iųjų metų vasarą buvo Sigito 80-asis jubiliejus, todėl nusprendėme jam, kaip Dzūkijos kūrėjui, paskirti ketvirtąjį „Čiulba ulba“ festivalį. Rengiantis festivaliui man norėjosi giliau su juo susipažinti. Susirankiojau visas jo poezijos knygas ir pradėjau skaityti, nirti gilyn į jo kūrybą. Kaip tik šviežiai buvo pasirodžiusi ir Rimanto Kmitos knyga „Tūkstantis Sigito Gedos veidų“, vedanti dar giliau, ne tik į jo kūrybą, bet ir į asmeninio gyvenimo, to laikmečio kontekstus. Geda buvo didis žodžio meistras, o jo kurtas poetinis pasaulis be galo platus ir įvairus. Mane tai labai įtraukė. Jo poezijoje rasi ir tautosakiškumo, ir grotesko, ir švelnutėlio lyrizmo, ir avangardo, istorijos, mitologijos. Tai nuolat provokuoja mąstyti ir domėtis, kad suprastum, kurgi jis tave vedasi.
Pati muzikinio albumo kelio pradžia ir buvo tame festivalyje. Dar jo rengimo metu man pasidarė labai smalsu, kaip Sigitas suskambėtų dzūkiškai – savo gimtąja kalba, kuria, deja, poetas nerašė. Su bičiuliais sugalvojome įmuzikuoti jo eiles, o kartu sugrąžinti Sigito kalbai tą jo prigimtinį – dzūkišką žodį. Priėmėme tai kaip žaidimą, be didelės rimtybės, norėjos sukurti muzikinį performansą iš dar kitų kūrėjų muzikai nepanaudotų jo eilių. Gavosi įdomūs kūriniai ir festivalyje sugrojome koncertą. Žmonės šiltai į jį atliepė, pradėjo klausinėti, ar įrašysime tai, ką sukūrėm. Parašiau paraišką stipendijai ir Lietuvos kultūros taryba palaimino šitą dalyką, kaip vertą išpildymo.
– Tuomet apsidžiaugei ar išsigandai?
– Apsidžiaugiau. Žinoma, su tam tikru atsakomybės svoriu. Visgi kalbam apie mūsų poezijos mamutą, vieną genialiausių kūrėjų. Kalbėti jo žodžius – tai reiškia ir giliau juos pažinti, susibūti su jais. Aišku, nepaisant to svorio, didelė dovana ir smagumas man buvo dirbti prie muzikinės dalies su septyniais talentingais muzikantais. Albumą įrašinėjome su Mariumi Mockevičiumi, Gediminu Stepanavičiumi, Haroldu Paruliu, Kazimieru Jušinsku, Evaldu Mockumi, Dominyku Snarskiu, ir Martynu Stoškumi. Ta muzika tarytum pati susikūrė, kiekvienas įnešė savo spalvų, vėjų ir charizmos. Mano pradinėms idėjoms šita kompanija užaugino sparnus. Be to, albume skamba ne tik mano balsas, du eilėraščius išgirsite tariant ir Marių Mockevičių.
Visą šią kūrybinę kelionę lydėjo labai graži sinergija. Tiek kolektyvo „chemija“, tiek paraleliniai procesai gražiai kartu rišos, pynės ir papildė vieni kitus. Pavyzdžiui, viršelį kūrė dailininkas Marius Jonutis. Šiais laikais įprasta viršelį gauti skaitmenos pavidalu, bet man teko važiuoti pas Marių į pirkią viršelio „susirinkti“. Ten nuvykęs išvydau medines lentas, ant kurių gulėjo daug Mariaus išpjaustytų, ranka nuspalvintų figūrėlių. Visos jos – tai Mariaus savo nuožiūra iš eilėraščių, kuriuos mes atliekame albume, išrankioti simboliai, vaizdiniai. Buvo labai maloni staigmena. Be to, albumą įrašinėjome „Sename kluone“. Taigi viskas tokiu tarsi savaimingu būdu pradėjo jungtis į vieną visumą, albume daug „medžio“. Mane tas džiugina.
– Užsiminei, kad kuriant albumą būta ir sunkumo. Kokio?
– Na, gal ne tiek kuriant albumą, kiek mušantis su Sigitu klumpėmis prie pirties, šalia bedugnės. Tiesiog einant gilyn į jo poeziją neišvengiamai kyla klausimų. Pradėjau galynėtis su Sigitu, mėgint jį suprast, perprast, atsirakint ir tai ne vien apie dainas, kurios yra albume, bet apie visą jo kūrybą. Skaitai jo eiles ir brauniesi per krūmynus, meldus, kalnus, lygumas, dumblus ir debesynus, per istorinius laikmečius, mitologiją, per lietuvių ir užsienio literatūros istoriją. Gedos erudicija tokia plati, minties šuolis toks netikėtas, kad vis užmėto iššūkiais, pritrėškia. Nespėji, nesupranti, nes trūksta žinių, konteksto. Sekti tą jo lyrinio herojaus nepailstančią piligrimystę reikalaują ir jėgų, ir žinių.
O ir jam pačiam kūryba buvo apie galynėjimąsi. Kaip jis pats yra išsireiškęs – „grumtynes su pirmeiviais“. Jis, galima sakyt, perskaitė viską, kas iki jo Lietuvoje buvo parašyta. Su išėjusiais rašytojais ar istorinėmis figūromis savo kūryboje mezgė dialogus: jie tapo jo veikėjais, jam jie buvo gyvi. Ir tame jis matė daug prasmės, augimo „atsimušant“ į kitą, randant savęs kitame. Kaip kitaip tu kažką parašysi? Ir šita idėja į mane irgi smarkiai įsismelkė. Po truputį pradėjau mėgautis ir, tiesą sakant, šis albumas yra savotiška to kartų dialogo tąsa: galynėjuosi, bičiuliaujuosi su Sigitu per muziką ir tarmę.
– Kokiais klausimais su juo galynėjaisi?
– Na, šiaip jau ką ten daug pasigalynėsi su kentauru, bet mane kartais taip nustebindavo kokie nors estetiniai vingiai ar naratyviniai sprendimai. Būna, taip įsitrauki, eini koja kojon ir staiga šast, kažkas visiškai netikėto, kur pačiam gal norėtųsi eiti visai kitu taku. Nuolat kilo klausimas: „O kodėl tu būtent šitaip dabar?“ Atrodo, jau jungiesi su tuo, ką jis sako, būtų tokia daina, bet jam staiga pakeitus trajektoriją – atitolsti, tarsi nebe taip sava, bandai suprast, atsirakint. Tas, žinoma, natūralu. Tiesiog jo poezijoje medžiodamas muziką, dainas turėjau ieškoti ten ir savęs, to, su kuo galėčiau pilnai apsijungti. Kai kur radau, kai kur – ne. Kai kur norėjos, kad jis būtų parašęs truputį kitaip – sakau tai su šypsena.
– Koks dabar tavo, kaip kūrėjo, santykis su Sigitu Geda?
– Man jis pasidarė labai savas. Įdomus dalykas – vis tik įlindus giliau į S. Gedos kūrybą, jis įsismelkia, pradeda daryti įtaką. Atsiranda tas dvelksmas, sielų suokalbis. Vienu metu buvo, kad imu kažką rašyti ir atrodo, kad Sigitas rašo. Nesuprantu, ar čia aš parašiau, ar čia iš Sigito eilėraščio. Čia jau va tos tikrosios grumtynės, kai galiausiai papuoli į tą įtaką ir reikia iš jos išsivaduoti, jeigu tai išvis įmanoma. Aš jį prieš kelias savaites sapnavau. Sėdėjome mūsų pirkioje prie rašomojo stalo ir kalbėjomės apie „Žalio gintaro vėrinius“. Tai viena iš mano mėgstamiausių jo knygų. Joje jis toks cikrinis kytras dzūkų dziedas. Tai ir tas mano santykis su juo dabar kaip su savo dziedu, artimas. Suartėjimas su juo man daug davė – atvėrė gilesnį mitologinį pasaulėvaizdį, praplėtė kultūrinių prasmių žemėlapį.
– Tapai žinomas kaip etninių šaknų puoselėtojas, pasirinkęs gyvenimą kaimo troboje, Dzūkijos glūdumoje. Tačiau prieš šį gyvenimo etapą apkeliavai daug egzotiškų pasaulio kampelių. Tos geografinės platybės tavyje turbūt ne mažiau nei Sigito kūryboje. Ar keliavimas po pasaulį padėjo pačiam giliau pajausti tai, ką vertingo turi savo kraujyje ir žemėje, iš kurios esi kilęs?
– Taip, būtent keliavimas. Kuo toliau iškeliauni, tuo didesnis tas savo vietos ilgesys. Bent jau man taip nutiko. Tose kelionėse pradėjau jausti šauksmą, norą labiau susipažinti su tuo, iš kur pats esu. Kelionės smarkiai praplečia kontekstus, turėtus iki tol. Jeigu gyveni ten pat daugybę metų ir neturi platesnio vaizdo, tai negali palyginti, kur tu esi. Kuo daugiau pamatai, tuo daugiau turi atskaitos taškų: o kokia ta mano vieta, kaip joje žmonės būna, kokia čia gamta, apie ką yra mano čiabuvystė. Man čiabuvystės idėja ypač susibudino už Atlanto, ėmė kilti klausimai: o ką aš žinau apie savo kraštą, kas gi manyje yra čiabuviško, kiek aš tai gerbiu, vertinu, pažįstu ir leidžiu tam reikštis.
Šiais moderniais laikais mes dideliu pagreičiu atplyšinėjame nuo vietos. Vieta tampa vis mažiau svarbi, nes vis daugiau laiko esame skaitmeniniuose debesyse. O man kaip tik norisi būti apie vietą. Mes – žemės žmonės. Mūsų etninės savybės labai smarkiai susijusios su mus supančia gamtine aplinka, mūsų pasaulėvaizdis išauga iš gamtovaizdžio. Gera susijungti su tuo, kas būdinga vietai, su jos kultūra ir gamta, tai skleisti, apie tai kalbėti, iš to semtis kūrybai.
– Tavo apsijungimas su vieta Dzūkijos žemėje davė gausių kūrybinių vaisių. Kartu su žmona Egle šį rudenį gavote Kultūros ministerijos garbės ženklą už dzūkų etninės kultūros puoselėjimą: buvo pasidžiaugta jūsų organizuotu dzūkų festivaliu „Čiulba ulba“, dzūkų audimo tradicijų išsaugojimui skirta platforma „Parėdzymai“ bei tavo muzikiniu albumu „Dzūkodelika“. Kokios mintys judu lankė po šio pagerbimo?
– Tai – pirmasis garbės ženklas, suteiktas žmonėms, dirbantiems su etnine kultūra. Tad šis įvykis turbūt reikšmingas ne tik mums, bet visai etninės kultūros sričiai, bendruomenei. Plačiajame kultūros lauke etninė kultūra dažniausiai lieka kažkur šone, ją lydi daug surūdijusių klišių. Tai, ką darėme su „Čiulba ulba“ festivaliu, buvo nauja, šviežia. Labai faina, kad tai buvo pastebėta,o tai reiškia, kad ir įvertintina, jog etninė kultūra, kaip ir tarmė, keičia savo įvaizdį. Iki tol, kol sužinojome šią naujieną, tiesą pasakius, net nežinojome, kas iki mūsų, anksčiau, šiuo garbės ženklu buvo apdovanoti. Kai pamatėme sąrašą, supratome: čia tikrai rimta, garbė ir kartu didelė atsakomybė pakliūti į sąrašą tarp tokių iškilių žmonių.
– Ar tavo kūrybai svarbus kultūros tarybos finansavimas?
– Jei ne tos stipendijos, nežinau, ar būčiau išleidęs šį albumą. Lietuvos kultūros tarybos finansavimas – svarbus, jis man veikia kaip labai geras motyvatorius, įsipareigojimas. Čia jau trečioji mano gauta stipendija. Pirmos dvi buvo pačiam dzūkodelikos pamatui, kūrybos pradžiai – albumui „Dzūkodelika“ (tarminei kūrybai ir albumo įrašymui, leidybai). Pati stipendijos paraiškos forma duoda spyrį pirmiausia pačiam sau išsiartikuliuoti sumanytą idėją iki galo. Ir jei gerai išartikuliuoji, dargi gauni resursų jai įgyvendinti. Tikrai geras mechanizmas.
