Paauglystėje užgimusi meilė teatrui žinomą moterį lydi iki šiol, tačiau dabar ji įgavo kūną – Eglė yra prisidėjusi ne prie vieno lietuvius aiktelėti privertusio spektaklio.
Dabar Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovės pareigas einanti E. Švedkauskaitė atvira – ji ten, kur visada norėjo būti.
LNDT kuriami Eglės spektakliai neapsieina be generalinio rėmėjo, aktyvaus kultūros ir meno puoselėtojo prekybos tinklo „Norfa“ indėlio.
Jau trečius metus prie teatro veiklos stipriai prisidedanti „Norfa“ – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip verslas gali tapti neatsiejama kūrybos dalimi.
„Norfa“ yra vienas retų mecenatų, kurie iš principo lėšas skiria ne labai konkretiems projektams.
Mūsų sutartyje taip ir parašyta – parama skiriama visoms nuostatuose numatytoms veikloms finansuoti.
Tai reiškia, kad mes paramą galime panaudoti savo nuožiūra. Jų skirtas lėšas naudojame kūrybinei veiklai“, – naujienų portalui Lrytas yra sakiusi teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Skaržinskaitė.
Sutikusi papasakoti apie išskirtinį darbą teatre E. Švedkauskaitė prakalbo apie tai, kaip įsimylėjo režisūrą, atskleidė, kokie iššūkiai ją lydi profesiniame kelyje ir užsiminė apie net geriausius ištinkančią nepasitikėjimo savimi krizę.
– Kada supratote, kad teatras, režisūra taps jūsų gyvenimo keliu?
– Paauglystėje, kai daug kas dar negalvojo apie jokius profesinius pasirinkimus, mane sužavėjo įsivaizdavimas apie režisierės profesiją.
Artistiška ir muzikali esu iš prigimties, bet daug to nelavinau, iš esmės tik teatro ir gitaros būreliuose. Atlikėja ar aktore tapti nesijaučiau pakankamai tinkama, bet režisuoti atrodė, kaip diriguoti – būti šone, bet viską sukurti. Tai man patiko.
– Kaip atrodė jūsų kelias iki ten, kur esate dabar?
– Iš šono tikriausiai tas kelias atrodo labai sklandus ir tik aš pati žinau, kiek daug kartų norėjosi išeiti, ieškoti kito kelio.
Po teatro režisūros bakalauro studijų nestudijavau magistro, maždaug vieną sezoną praleidau dalyvaudama kūrybinėse dirbtuvėse ir galvodama, ką būtent noriu nuveikti teatre.
Tuomet buvau pakviesta dirbti asistente LNDT, šiek tiek anksčiau buvau pradėjusi pokalbius su Jaunimo teatru dėl spektaklio pastatymo.
Taip pastaruosius penkis metus ir dirbau – keliuose teatruose, keliose pareigose, nuolat dalindamasi tarp kūrybos ir kitų darbų teatre. Prieš beveik du metus tapau LNDT Meno vadove ir šiuo metu dirbu tik šiame teatre.
– Kaip bėgant šiam laikui keitėsi jūsų meilė teatrui, kokią vietą ji jūsų širdyje užima dabar?
– Su teatru santykiai visą laiką šiek tiek kintantys. Pradėjusi dirbti administracinius darbus teatre turėjau paleisti kai kuriuos romantinius įsivaizdavimus, daug mažiau mąstau apie vadinamąją „teatro magiją“, kuri vis dar mane ištinka, bet žymiai rečiau.
Teatras yra mano profesija, skiriu jam didžiausią savo laiko dalį ir tuo pačiu kartais nesuprantu, kodėl aš būtent čia, kas manyje veržiasi į šitą dramatišką ir keistą pasaulį. Bet aš myliu žmones, kurie aplink mane, su kuriais kuriu ir kurie padeda tikėti šio darbo prasme.
– Ar buvo spektaklių, kurie jums turėjo ypatingą reikšmę? Kokie jie buvo ir kodėl?
– Per LRT paauglystėje pamatytas O. Koršunovo „Įstabioji ir gražioji Romeo ir Džuljetos istorija“, su klase mokykloje matytas Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“ – du meistriški kūriniai, kurie įsismelkė į mane kaip lietuviško teatro esencija, kurią iki šiol apmąstau.
Didelį įspūdį paliko ir nematytos vaidybos pavyzdys buvo Ivo van Hove spektaklis „The Fountainhead“, rodytas Sirenų festivalyje 2014 m. Taip pat Lukaszo Twarkowskio „Lokis“, mano asistentūros praktika, pakeitusi mano mąstymą ir gyvenimą.
– Kaip renkatės temas savo spektakliams? Ar tai dažniau yra jūsų asmeninės patirtys, ar reakcija į visuomenės aktualijas? O gal visai kas kita?
– Matyt abu dalykai viename. Pirma pasaulį suvokiu per savo jausmus, savas jusles, tuomet tai palyginu su kitų patirtimis, su istorija, su filmais, randu panašumus lyg universalumo patvirtinimus ir tuomet galiu kurti.
Man reikia laiko apgalvoti, išbūti su kūriniu, todėl sunkiau yra reaguoti į čia ir dabar vykstančius dalykus, arba aš tuomet jų nesiečiau su teatru.
Tai labiau reakcija, akcija. Temas ar kūrinius renkuosi pagal vidinį tiesos pojūtį. Jeigu jaučiu tokį spragtelėjimą viduje, kai kažką perskaitau ar sužinau, tai mano medžiaga.
– Daugelis sako, kad kūrybinis darbas itin sunkus. O kaip yra jums? Kokios yra didžiausios kūrybinės kliūtys, su kuriomis susiduriate, ir kaip jas įveikiate?
– Taip, tai yra be galo sunkus darbas. Ne toks sunkus jis, kai negalvoji apie tą sunkumą. Yra sunku nuolat tikėti, nenusivilti, o dar užkurti kitus, bet ir nebūti tuščiai plepančia burna, kuri tauškia motyvacines frazes, o pati irgi nelabai turi idėjų kaip judėti į priekį.
Kuriant spektaklį režisierė turi apie labai daug ką pagalvoti. Mano didžiausios kliūtys – kuriuo nors metu ištinkanti nepasitikėjimo savimi krizė, banalybės, kurios lenda į galvą per visas įmanomas medijas ir kartais perdėtas atsakomybės jausmas, kuris stingdo.
Su visu tuo kovoti galiu tik turėdama laiko pasikalbėti su savimi ir mane lydinčiais kūrybiniais partneriais.
– Kas šiame darbe jums sunkiausia?
– Išlaviruoti tarp skirtingų interesų, patirčių, požiūrių ir nepriimti nieko labai asmeniškai.
– O kas labiausiai džiugina?
– Kai jaučiu, kad dalykai ant scenos „veikia“. Kai matau, kaip kiti žiūri spektaklį su susidomėjimu, emocingai. Kai žiūrovai pasidalina mintimis ir įspūdžiais ir suprantu, kad juos liečia tai, ką aš darau.
– Esate pelniusi „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą. Ką jums reiškia šis įvertinimas?
– Manau dabar jis jau kaip tam tikras objektas lentynoje – nuo apdovanojimo teko atlaikyti nemažai iššūkių ir ten niekam nebuvo svarbus tas auksas.
Galbūt kryžius kaip skirtukas knygoje – jis truputį leido pamąstyti apie kelionę iki apdovanojimo, apie etapą, savo įsivaizdavimus apie profesiją ir gyvenimą.
Esu tikrai laiminga, kad gavau šį apdovanojimą, man jis yra svarbus, bet su juo aš ėmiau sau kelti tik aukštesnius lūkesčius. Aplinka turbūt irgi.
– Kaip manote, kokią vietą teatras užima šiandieninėje visuomenėje?
– Manau, kad iš vienos pusės tai yra pramoga, patrauklus laiko praleidimo būdas, į kurį vis daugiau žmonių negaili investuoti. LNDT salės yra nuolat užpildytos, kartais tai net stebina.
Kitiems teatras vis dar labai klasikinė meno forma, tad jie nusivilia atėję ir radę eksperimentus ant scenos (ar kartais kaip tik ne ant jos). Bet lietuviai myli teatrą, aš tikrai taip manau.
Gal todėl, kad gyvenime drovisi būti atviri, garsūs, tai norisi į tokius personažus pažiūrėti iš žiūrovų salės. Aš labiausiai džiaugiuosi žiūrovais, kurie išeina iš spektaklių ir toliau apie juos diskutuoja.
– Kokie yra jūsų ateities planai, svajonių projektai, kurių dar nerealizavote?
– Magistro studijos. O svajonės naujiems spektakliams šiuo metu bręsta. Kaip tik ieškau naujos svajonių medžiagos.
