Muzikali šeima, tikslingas ir nuoseklus kelias, sunkus darbas ir lyg iš aukščiau atskrieję pasiūlymai – taip giliausiame širdies kamputyje tūnojusią svajonę pasiekė Kristina.
Kai ji griežia sodriu altu, virpa ne tik Lietuvos nacionalinės filharmonijos sienos, bet ir kiekvieno besiklausiančiojo širdis.
„Filharmonija man – kultūros meka“, – gražiausių žodžių ypatingai vietai negailėjo muzikantė.
Aktyviai prie šios meno šventovės prisideda ir išskirtinis rėmėjas – prekybos tinklas „Norfa“.
Suprasdami kultūros svarbą įstaigos atstovai užtikrina, kad šalyje klestėtų aukščiausio lygio meninis gyvenimas, o Filharmonija muzikantams garantuotų ne tik puikias darbo sąlygas, bet ir galėtų klausytojus stebinti pasaulinio pripažinimo sulaukusiomis žvaigždėmis.
„Parama mums labai svarbi. Ji skiriama tam, kad vyktų kūrybinis proveržis, būtų įgyvendinamos ypatingos idėjos, būtų galima pasikviesti labai norimus solistus, dirigentus, orkestro narius iš užsienio“, – naujienų portalui Lrytas yra sakiusi įstaigos direktorė Rūta Prusevičienė, kuri išskyrė, jog „Norfos“ parama įstaigai yra neįkainojamai svarbi.
„Norfos“ parama Filharmonijai turi bene tokią pačią reikšmę, kaip muzika – Kristinai.
Apie prisijaukintą altą, sunkumus, bemieges naktis ir viską atperkantį džiaugsmą muzikantė ryžosi papasakoti portalui Lrytas.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai muzikoje? Kaip ją pamilote?
– Muzika vienaip ar kitaip mane lydėjo nuo ankstyvos vaikystės. Šeimos šventėse artimieji ir dainuodavo, ir grodavo.
Močiutė muzikavo smuiku, mama pianinu, teta – smuiko mokytoja, grojo ir pusbroliai, pusseserės. Dėl šios priežasties nuo mažų dienų muzika buvo mano kraujyje.
Labai įdomu – kai buvau mažesnė pianinas man atrodė, kaip privalomas namų baldas. Jis būdavo visuose šeimos namuose. Jei apsilankius svečiuose šio instrumento nepamatydavau, klausdavau, kur jis – man tai buvo, kaip stalas, kėdė.
Kadangi muzika mane supo, šeimos nariai pastebėjo, jog turiu klausą ir uždavė klausimą – kuo aš norėčiau pabandyti groti.
Pradėjau vardyti viską – ir smuiką, ir fortepijoną, ir kankles, ir fleitą. Nusprendėme likti prie smuiko.
Praėjau lankyti muzikos mokyklą, gerai sekėsi, buvo pastebėta, jog turiu gabumų, todėl nuo devintos klasės, iš pirmos muzikos mokyklos, Audronės Tamulienės klasės, perėjau į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, kur tęsiau mokslus pas tą pačią mokytoją.
– Valstybiniame Vilniaus kvartete grojate altu. Kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą? Kuo jis jus traukė?
– Tuo metu mokykloje grojau smuiku, tačiau nuo to laiko, kai sužinojau, kuo jis skiriasi nuo alto, viskas pasikeitė.
Iš tiesų, mano mokytoja buvo altistė, ji turėjo vieną mokinę, išgirdau ją koncerto metu ir supratau – viskas, noriu.
Mokytis šio instrumento subtilybių pradėjau vienuoliktoje klasėje.
– Kaip į muziką žiūrėjote anksčiau ir kaip dabar? Kaip požiūris keitėsi? Gal buvo minčių viską mesti? Kaip atėjote iki to, jog esate profesionali muzikantė?
– Minčių buvo visokiausių. Nuo to, kai matydama savo aplinką vardinau dešimtis instrumentų, kurias norėčiau groti, iki to, kai paauglystės metu supratau, jog muzikanto kelias nelengvas, o talento neužtenka.
Paauglystėje požiūris keitėsi, nors turėjau palaikymą iš tėvų, mokytojų, užklupdavo mintys, kad tai ne man, kad nepatinka, nenoriu, norėdavosi užsiimti kuo kitu.
Visgi, tą momentą praėjau – tikriausiai mane supančių žmonių pagalba. Jie matė, kad man sekasi, skatino.
Manau, kad nepamesti šio kelio padėjo perėjimas į altą. Matyt, to giliai širdyje norėjau jau seniai, tačiau užtruko, kol į rankas paėmiau šį instrumentą.
Vis dar turime stigmą ir požiūrį, kad smuikininkas geras muzikantas, o altas yra galbūt nepasisekęs smuikininkas. Man tikrai gerai sekėsi groti smuiku, buvo bandžiusių atkalbėti rinktis kitą instrumentą, tačiau vidus norėjo sodresnio, žemesnio tembro.
Pereinamasis laikotarpis, kai įvyko šis lūžis, man buvo ribinis. Tačiau priėmus sprendimą, atsirado naujas kvėpavimas, motyvacija, noras, meilė muzikai.
Po šio laikotarpio supratau, kad be to negaliu gyventi. Muzika, koncertai, buvimas meno pasaulyje – yra labai didelė mano gyvenimo dalis. Tai – lyg narkotikas, be to tapo labai sudėtinga gyventi ir neliko klausimų, kad eisiu į priekį.
– Kaip atrodė jūsų kelias į Valstybinį Vilniaus kvartetą? Kaip jaučiatės būdama jo dalimi?
– Turbūt, kaip ir viskas mano gyvenime, tai buvo sudėliota iš aukščiau. Kartais, net išsigąstu. Yra sakoma, kad reikia svajoti atsakingai, nes viskas išsipildo. Taip ir buvo.
Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilnių, į Muzikos ir teatro akademiją, mokiausi pas profesorių Petrą Radzevičių.
Jau pačiame pirmame kurse pradėjau dirbti kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“. Ten dirbau penkerius metus, buvau altų grupės koncertmeisterė – tai buvo labai svarbus mano gyvenimo etapas, be jo nebūčiau ten, kur esu dabar.
Tas laikotarpis mane labai įkvėpė, atvėrė daug kelių, padėjo užaugti, kaip atlikėjai.
Praėjus kiek laiko supratau, kad turiu eiti toliau, kad noriu kažko kito. Vėl prasidėjo paieškos.
Planavau išvažiuoti studijuoti į užsienį, tačiau tada prasidėjo pandemija, viskas sustojo. Kažkur giliai širdyje norėjau groti kvartete.
Galbūt daug kas nori tapti solistais, save įsivaizduoja pedagoginėje veikloje, o mano net artimiausi žmonės žinojo apie kvarteto svajonę.
Nežinau, kokiu būdu, bet susidėliojo taip, kad man išėjus iš kamerinio orkestro iškart gavau kvietimą prisijungti prie svajonių kolektyvo.
2020 m. mane pakvietė buvęs kvarteto violončelininkas ir vienas iš kvarteto įkūrėjų profesorius Augustinas Vasiliauskas. Paskambinęs jis pakvietė pagroti viename koncerte, sutikau, jiems patiko, todėl pasiūlė prisijungti ir su jais keliauti toliau.
Viskas apsivertė. Buvau užpildžiusi dokumentus studijoms Berlyne, intensyviai mokiausi vokiečių kalbos, gyvenimą buvau pradėjusi planuoti šiek tiek kitaip, tačiau šis pasiūlymas viską pakeitė.
– Scenoje esate ne naujokė, jums tekę groti įspūdingiausiose vietose. Kokie koncertai, scenos jums buvo įsimintiniausios, paliko giliausią įspūdį?
– Stengiuosi, kad įsimintinas, prasmingas būtų kiekvienas pasirodymas. Visgi, yra vienas koncertas, apie kurį pagalvojus, šiurpuliukai perbėga iki šiol.
Tai ne kažkokia koncertų salė, o Italijos Alpės. Turėjome koncertą kylant saulei, penktą ar šeštą ryto. Kėlėmės paryčiais, su instrumentais kopėme į kalną ir horizonte pasirodant saulei muzikavome.
Pamenu, buvo labai šalta, grojome šiltai apsirengę. Net svarstėme, kad eis į šį koncertą, tačiau susirinko labai daug žmonių. Po šio įvykio praėjo kiek daugiau nei septyneri metai, tačiau ypatingas jausmas išlikęs.
Atrodo, bunda gamta, esi tame procese – buvo vienas įspūdingesnių momentų.
– Neretai pasirodote ir vienoje gražiausių Lietuvos scenų – Nacionalinėje filharmonijoje. Kuo ši erdvė jums ypatinga? Ką jums reiškia ten groti?
– Tai – labai ypatinga vieta. Neseniai ten koncertavome, pasirodymas vyko didžiojoje salėje. Repeticijų metu ten likau viena, kiek daugiau pasipraktikuoti.
Sėdžiu ir kaip tik pagalvojau, kaip smagu, kas čia esu. Filharmonija man – kultūros meka. Tai scena, turinti istoriją, kurioje grojo visas Lietuvos, pasaulio muzikos elitas.
Ypatinga tos vietos aura tikrai persiduoda, tai pajaučiau ir paskutinės repeticijos metu. Manau, kad ypatingas jausmas ten stovėti yra ne tik atlikėjams. Į Filharmoniją įžengusi publika taip pat jaučiasi pakylėtai. Žmonės ateina puikios nuotaikos, pasipuošę, visi gražūs ir vidumi, ir išore.
Ten tiek muzikantai, tiek klausytojai ateina pasitempę, pasiruošę būti pripildyti meilės menui.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Vienas iš didžiausių sunkumų ir yra krūvis. Tai, ką žiūrovai mato scenoje yra ledkalnio viršūnė. Iki koncerto dienos mes dirbame tikrai labai sunkiai ir daug.
Taip pat labai dažnai muzikantai neapsiriboja vienu darbu. Mano atveju, dirbu ir Filharmonijoje, ir lektore Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, todėl turiu laviruoti tarp grojimo ir pedagoginio darbo.
Kiekviena vieta reikalauja maksimumo, tikrai pavargstu, kartais pamąstau, ar tikrai galiu, ar užteks jėgų. Tačiau koncertas, ta emocija – viską atperka. Iš publikos jaučiu grįžtamąjį ryšį, jis papildo energiją ir tai skatina eiti į priekį.
– Gal turite būdų, kurie jums padeda atsipalaiduoti po intensyvaus koncertų maratono ar kitų darbų?
– Pavyzdžiui, po koncertų man būna itin sunku užmigti. Kad ir kiek esu pavargusi, sugrįžti į ramybės būseną prireikia nemažai laiko. Prireikia kelių dienų visiško veiklos pakeitimo, atitrūkimo.
Jei po intensyvių, rimtų koncertų pavyksta turėti keletą laisvų dienų, turint galimybę stengiuosi išvažiuoti, pakeisti aplinką – pabūti sodyboje, pasivaikščioti miške, nueiti į gerą masažą.
Atsipalaidavimas padeda atitrūkti, pasikrauti jėgų ir judėti pirmyn. Jei maratonas tęsiasi ilgai, kasdien yra rimtų veiklų, galva yra pilna emocijų – nelengva.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kietiems pomėgiams, kokiems?
– Kaip ir daugelį, mane domina labai žmogiški malonumai. Labai mėgstu keliauti, atpalaiduojančias procedūras, kurios itin sveikos raumenims.
Mėgstu ir gerus filmus, ir turint laisvą pusdienį – gaminti. Daug džiaugsmo man teikia laiko leidimas su artimais žmonėmis, draugais – žemiški, atitrūkti padedantys dalykai.
